VILNIUS, rugsėjo 23 — Sputnik. Priminsime, kad 2018 metų pavasarį–vasarą mažuose Anglijos miesteliuose — Solsberyje ir Eimsberyje — keli žmonės apsinuodijo nežinomomis medžiagomis. Tarp jų buvo du Rusijos piliečiai ir keturi anglai: vienas policininkas, du Eimsberio gyventojai, viena moteris iš Solsberio. Pasveiko visi, išskyrus moterį iš Solsberio, rašo RIA Novosti autorė Viktorija Nikiforova.
Ir Eimsberis, ir Solsberis yra netoli garsiosios Porton Dauno karo biolaboratorijos. Ten saugomos pavojingiausios cheminės ir biologinės medžiagos planetoje. Pavyzdžiui, laboratorijos mokslininkai aktyviai dirba su tokiais nuodais kaip ricinas, o ne taip seniai sugalvojo priešnuodį jam.
Porton Daunas liūdnai pagarsėjęs savo bandymais su žmonėmis. Iškart po karo britų mokslininkai iš Vokietijos išvežė visą nuodų, cheminių ir biologinių ginklų kolekciją ir pradėjo aktyviai su jais eksperimentuoti. Kaip bandomieji triušiai buvo naudojami britų kariškiai. Jie buvo uždaromi dujų kamerose, ant jų odos išliedavo mirtinus nuodus. Eksperimentų metu jie iš dalies prarado regėjimą, klausą, patyrė stiprų skausmą ir traukulius.
1953 metais eksperimentatoriai ant piloto Ronaldo Medisono rankos įlašino nervus paralizuojančią medžiagą. Jaunuolis žuvo. Teismas jo mirtį pripažino nelaimingu atsitikimu. Tokius atvejus išsamiai aprašo britų istorikas Robertas Ivansas (Robert Evans) savo knygoje "Nunuodyti dujomis: kariniai cheminiai eksperimentai su žmonėmis Porton Daune" (angl. "Gassed: British Chemical Warfare Experiments on Humans at Porton Down").
Britų kariuomenės eksperimentuose buvo priversti dalyvauti tūkstančiai žmonių. Šie eksperimentai, šiek tiek primenantys daktaro Mengelės eksperimentus, tęsėsi iki 1989 metų.
Septintajame dešimtmetyje Didžiosios Britanijos gynybos ministerija Londono metro atliko imitacines atakas, naudodama bioginklus. Neutralizuotos juodligės sporos buvo sumaišomos su talko milteliais, purškiamos per ventiliacijos sistemą, ir buvo stebima, kaip visa tai pasklinda metro stotyse. Londono gyventojai, žinoma, nebuvo įspėjami.
Šalyje reguliariai įvykdavo pavojingų nuotėkių. 1978 metais bulgarų disidentas Georgijus Markovas buvo nunuodytas ricinu pačiame Londono centre. 2002 metais pas kažkokius teroristus Londone buvo rasti visi sarino sintezės komponentai. 2006 metais Pikadilyje buvo aptikta polonio pėdsakų — ir Didžiosios Britanijos valdžia iš to greitai sugalvojo "Litvinenkos bylą".
Apskritai, britai turi gana prastą "bekgraundą", susijusį su saugiu elgesiu su toksiškomis medžiagomis. Nenuostabu, kad Porton Dauno apylinkėse žmonės apsinuodija su tokiu reguliarumu.
Tačiau 2018 metais tarp apsinuodijusiųjų Solsberyje atsidūrė buvęs sovietų žvalgybos dezertyras Sergejus Skripalis ir jo dukra Julija. Ir prasidėjo. Britų propagandos mašina į paprastų žmonių protus pradėjo nenumaldomai stumti mintį, kad rusai bando nužudyti Skripalius. Vyresnįjį — už tai, kad kažkada pasirodė esąs išdavikas, na, o dukrą — dėl kompanijos, tikriausiai. Taip ir kilo garsioji "Skripalių byla".
Išvardyti visus šio siužeto neatitikimus — tai pilti vandenį ant jo kūrėjų malūno. Kuo daugiau paneigiame visas šias nesąmones, tuo didesnę reikšmę suteikiame joms. Geriau pažiūrėkime, kiek struktūriškai ši istorija panaši į kitą britų provokaciją.
Buvo toks senas juokingas prancūziškas filmas su Pjeru Rišaru (Pierre Richard) "Dūris skėčiu" (angl. "The Umbrella Coup"). Jis laisvai perpasakoja nuostabią istoriją, kurią Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos apvyniojo aplink disidento Markovo mirtį. 1978 metais į mases buvo paleista versija, kad tam tikras Bulgarijos KGB pareigūnas jo patykojo ant Vaterlo tilto ir šviesiu paros metu nudūrė skėčiu, suteptu ricinu. Nuo to nelaimingas disidentas netrukus mirė, nepaisant visų britų gydytojų pastangų.
Kad ir kaip stengtųsi Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos ir Skotland Jardo darbuotojai, nerasta nė vieno šią versiją patvirtinančio įrodymo. 2013 metais Markovo mirties byla buvo baigta dėl įrodymų nebuvimo. Bulgarijos tyrėjas ciniškai pasiūlė, kad disidentą tiesiog pergydė gydytojai Anglijos ligoninėje.
Tačiau ši netikra naujiena iki šiol sklinda internete ir tapo kertiniu propagandos prieš Bulgarijos ir sovietų specialiąsias tarnybas akmeniu — viena mito versija sako, kad TSRS KGB "padėjo" kolegoms bulgarams.
Beveik dvidešimt metų anglišką požiūrį į Markovo mirtį skatino Bulgarijos žurnalistas tyrėjas Christo Christovas. Jis sugalvodavo naujas knygas, reikalavo atidaryti KGB archyvus, kovojo su seniai mirusiu bulgarų komunizmu. Tačiau 2013 metais tapo aišku, kad tema išsisėmė. Naujų Christo knygų niekas neskaitė, o kas yra Markovas, visi pamiršo. Skubiai reikėjo pašildyti klastingų slavų saugumo pareigūnų temą.
Ir tada Christo Christovą, kaip prisijaukintą Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų "nepriklausomą žurnalistą", pakeitė jo tautietis, bendravardis ir bendraamžis — Christo Grozevas. Pasinaudojęs visais savo pirmtako retoriniais metodais, jis greitai pranoko jį savo fantazijos drąsumu.
Grozevas suprato, kad galima išlaikyti savo poziciją tik tuo atveju, jei visuomenei bus nuolat metamos naujos temos. Čia nebereikėjo imtis archyvų, vartyti rankraščių. Naudodamas "Bellingcat" — "nutekėjimo įrankį", Marijos Zacharovos žodžiais, — Grozevas kvapą gniaužiančiu greičiu ėmė mėtyti netikras naujienas.
Iš pradžių jie buvo Petrovas ir Boširovas. Tai iš tikrųjų yra Čepiga ir Miškinas. Jie yra iš GRU, iš tikrųjų. Jie apnuodijo Skripalius. O prieš tai jie susprogdino sandėlį Čekijoje. Bėgiojo po kalnus kažkur Balkanuose. Darė blogų dalykų su kažkokiais Rusijos opozicionieriais. Nunuodijo dar kažką Bulgarijoje. Per pertrauką buvo vestuvėse. Ten fotografavosi su kažkokiu generolu. Kodėl generolu, o ne pulkininku? Ei, netrukdykite pasakoti!
Taigi, vestuvėse buvo generolas. Taip pat iš GRU. Ir šis vestuvių generolas taip pat turbūt nunuodijo Skripalius. Nors Solsberyje jis niekada nebuvo ir nematė liūdnai pagarsėjusio bokšto. Generolas vardu Sergejus Fedotovas. O būtent Denisas Sergejevas. O gal Sergejus Denisovas, nesvarbu. Ir šis išgalvotas asmuo, kurio egzistavimo niekas neįrodė, ir yra pagarsėjęs "trečiasis įtariamasis", kuriam Didžiosios Britanijos karališkoji prokuratūra turi klausimų. Neva "Trečias asmuo" (angl. "Third Person"). Buvo toks geras angliškas filmas.
Iš tikrųjų istorija su Skripaliais kelia klausimų ne Rusijos, o Didžiosios Britanijos valdžiai. Viskas atrodo taip, tarsi iš pradžių tėvas ir dukra tapo kažkokio nutekėjimo ar tam tikro Porton Dauno specialistų atlikto eksperimento su žmonėmis aukomis, po to atsidūrė ligoninėje, kur nebuvo žinoma, ką su jais darė, ir galiausiai visai dingo.
Rusijos pilietė Julija Skripal tik vienintelį kartą pasirodė prieš kameras ir atrodė išsigandusi. Rusijos ir Didžiosios Britanijos piliečio Sergejaus Skripalio visuomenė nematė nuo 2018 metų kovo. Kas su jais? Ar jie buvo pagrobti? Ar jie priverstinai laikomi? Ar jie gyvi?
Siekdama nuslėpti savo nusikaltimus (ar nusikalstamas klaidas), šalies vadovybė pavedė "Bellingcat" vykdyti dezinformacijos kampaniją prieš Rusiją ir pradėjo pašėlusiu tempu naikinti įrodymus. Skripalio namą išardė plyta po plytos — pakeistas net stogas. Kažkodėl buvo nužudyta žvalgo katė.
Didžiosios Britanijos vyriausybė iki šiol nepateikė jokių įkalčių, atmetė daugybę Rusijos valdžios institucijų pasiūlymų atlikti ekspertizes, neleido Rusijos diplomatams susitikti su Skripaliais, apskritai pažeidė visas tarptautinio tyrimo normas, priimtas civilizuotoje visuomenėje.
Didžiosios Britanijos opozicijos lyderis Džeremis Korbinas (Jeremy Corbyn) teisingai sukritikavo Bendruomenių rūmuose suklastotą "Skripalių bylą", o jo atstovas spaudai atkreipė dėmesį į paralelę tarp šios provokacijos ir garsaus mėgintuvėlio su baltais milteliais, kurį Kolinas Pauvelas (Colin Powell) pateikė kaip Sadamo Huseino cheminį ginklą.
Didžiosios Britanijos vyriausybė jau seniai turi atsakyti tarptautinei bendruomenei dėl Skripalių bylos. Ir atskirai, žinoma, dėl katės.