Melagienų fabrikas ir tikri jo savininkai

"Bellingcat" pastaruoju metu vėl atsidūrė naujienose. Personažas, kurį žiniasklaida reklamuoja kaip jo kūrėją, "Eliotas Higinsas" išleido knygą

Jo kolega "Christo Grozev", dar žinomas kaip "Morisas Rakušickis", pažadėjo naujų "apreiškimų". Šių "apreiškimų" kaina jau seniai žinoma — klastotės apie Donbase numuštą "Boeing", apie cheminę ataką Gutoje, apie Skripalių ir Navalno apnuodijimą niekada nesivargino patikimumu.

Apie šiuos prasimanymus rimtai kalbėti neįmanoma — jie tiesiog kompromituoja tiriamosios žurnalistikos žanrą. Daug įdomesnis yra paties "Bellingcat" pagrindas. Kaip atsirado šis netikras fabrikas?

2010 metų pradžioje JAV karinės žvalgybos Afganistane vadovas Maiklas Flinas (Michael Flynn) paskelbė įdomų pranešimą "Fixing Intel".

Partizaninis karas kėlė iššūkius, su kuriais nerangios žvalgybos struktūros negalėjo susidoroti. Flinas ir jo bendraautoriai paragino kolegas imti informaciją iš visų, kurie buvo pasirengę ja dalytis: vietinių gyventojų, žurnalistų, NVO ir moterų organizacijų atstovų, JT darbuotojų, pilietinių aktyvistų.

Reikėjo informacijos ne tik apie kariuomenę, bet apie viską, kas vyko šalyje. Kartu išslaptinti viską, kas įmanoma, gausiai pateikiant surinktą informaciją NATO sąjungininkams, žurnalistams, NVO, apskritai visiems.

Teisingai suformuota ir paduota informacija tapo ginklu. Ji vietos gyventojams parodė, kaip okupantai jais rūpinasi, atplėšdami gyventojus nuo partizanų. Iš išorės tai leido pademonstruoti ryškų Amerikos demokratijos įvaizdį, kuris atnešė teisėtvarką į Vidurio Rytus. Specialiai atrinkti analitikai turėjo rūšiuoti informaciją — Flinas patarė išrinkti "talentingiausius ir alkaniausius". Jie turėjo pastebėti visas smulkmenas, mokėti dirbti su geolokacija ir su atviraisiais šaltiniais. Apibendrindami autoriai citavo amerikiečių žvalgybos veteraną Samuelį Vilsoną: "90 % informacijos, — manė buvęs JAV gynybos žvalgybos agentūros vadovas, — gaunama iš atvirų šaltinių. <...> Tikrasis žvalgybos herojus yra Šerlokas Holmsas, ne Džeimsas Bondas".

Maždaug tuo metu britų armijos karininkas Bobas Sylis (Bob Seely) tarnavo Afganistane. Anglijos laikraščiai jį vadina skautu, tačiau jokių įrodymų nepateikiama. Galbūt nuo 2008 iki 2017 metų Irake, Afganistane, Libijoje ir Sirijoje Bobas Sylis tikrai buvo užsiėmęs kuo nors kitu.

Nors ir dabar, tapęs viešoju politiku, Sylis elgiasi kaip Štirlicas. Jis nepaskelbė nė vienos nuotraukos, kurioje būtų įamžinti jo artimieji, tėvai ar paslaptingoji žmona. Jo žmona įvardinta kaip "Nata Rasimas", tačiau informaciniame lauke jos pėdsakų nėra. Sylis visur pasirodo vienas ir, beje, aktyviai kovoja už homoseksualų teises.

Jo biografija savaip įdomi. Sylis kilęs iš kilmingos šeimos, kuri prieš šimtmetį buvo viena turtingiausių Anglijoje. Jo kilmė skamba kaip eilėraštis — ten vien baronai, baronetai, valdytojai, ministrai, parlamentarai. Visi sūnūs mokėsi Harou mieste, kartais Vinstonas Čerčilis ar princas Filipas tapdavo krikštatėviais. Neseniai Sylis tapo susijęs su aktoriumi Benediktu Kumberbaču (Benedict Cumberbatch), taip pat garsiu aristokratu. Kaip didžiausią Vaito salos žemės savininką, vietiniai 2017 metais Sylį išrinko į Parlamentą pagal šeimos tradiciją. Ten konservatorių parlamentaras propaguoja agresyviai antirusišką darbotvarkę.

Baigęs Harou, 1990-ųjų pradžioje Bobas Sylis dirbo stringeriu posovietinėje erdvėje. Jis rašė pranešimus iš Kijevo, Tiraspolio, Čečėnijos. Pagrindinis jo darbdavys buvo "The Times".

2012 metų pradžioje internete pasirodė tinklaraštis "Juodukas Mozė". Tai Frenko Zapos (Frank Zappa) dainos pavadinimas. Sylis mėgsta roko muziką, kurį laiką netgi dirbo Didžiosios Britanijos "MTV" ir gražiai groja gitara.

Vėliau žiniasklaida "Juoduką Mozę" pavadins "puikiu tinklaraštininku", tačiau iš tikrųjų jo skaityti yra absoliučiai neįmanoma. Tai tik laikraščių straipsnių rinkinys — nuobodus, monotoniškas, nejuokingas.

Pirmą kartą "Mozė" aptarė asmens duomenų vagystės iš Ruperto Murdocho (Rupert Murdoch) skandalą. Tada visuomenei kilo rimtų įtarimų, kad Australijos žiniasklaidos magnatui dirba korumpuoti žvalgybos pareigūnai. Tinklaraštis "Mozė" stropiai nukreipė skaitytojus nuo šios temos, visas rodykles nukreipęs į Skotland Jardą. Tačiau niekas jo neskaitė. Vienas ar du komentarai — maksimumas, kurio sulaukdavo "puikus tinklaraštininkas" iš savo auditorijos.

Po kurio laiko "Mozė" pereina prie Sirijos temos. Neatrastas tinklaraštininkas, matyt, daro tai, ką turėjo padaryti "gabus ir alkanas" analitikas Flinas ataskaitoje. Jis peržiūri į YouTube įkeliamus vaizdo įrašus iš Sirijos ir juos įrėmina tinkamais pavadinimais. Pvz.: "Apie tuziną negyvų kūdikių su žaizdomis nuo šrapnelių!"

Tačiau tinklaraštininkas neanalizuoja informacijos, bet iškart viską pritaiko prie atsakymo. Jis vienareikšmiškai kaltina Sirijos valdžią dėl Hulos tragedijos, nors tolesnis tyrimas parodė, kad žudynes įvykdė kovotojai. Tai visai ne intelektas, o gryna, distiliuota propaganda.

Tada jį "surado" ir pristatė visuomenei "The New York Times" karo korespondentas, buvęs jūrų pėstininkas, kuris vienu metu vadovavo laikraščio Maskvos biurui "CJ Chivers". Jis skelbia ginklų eksporto iš Kroatijos į Siriją tyrimą. Jo straipsnyje teigiama, kad medžiagą pateikia tinklaraštininkas, rašantis slapyvardžiu "Juodukas Mozė". Iš tikrųjų jo vardas yra "Eliotas Higinsas".

Didžiosios Britanijos ir Amerikos žiniasklaida pradeda reklamuoti Eliotą Higinsą. "Kuklus akiniuotas žmogus", "inteligentiškas botanikas", "geek'as" — ir tuo pačiu jis atskleidžia Sirijos režimo "nusikaltimus". Šis vardas nurodo į garsųjį poetą, pavardė panaši į "Pigmaliono" šou herojų — labai lengva įsiminti. Tačiau, nepaisant to, kad Higinsas aštuonerius metus pozavo žiniasklaidoje, apie jo tėvus nieko nežinoma. Taigi, jo vardą ir pavardę galima lengvai sugalvoti — "highly likely", kaip mėgsta sakyti mūsų partneriai.

Nėra duomenų, kad jis iš tikrųjų gyvena Lesteryje su žmona turke ir dviem vaikais. Visiškai nesuprantama, kaip jis uždirbo pinigus, jei tiesiogine to žodžio prasme ištisas paras leisdavo YouTube. Kas sumokėjo už jo būstą ir pragyvenimo išlaidas — nejaugi ne visą darbo dieną pašte dirbanti žmona?

Ir kaip bakalauro studentas, kuris buvo išmestas iš visų darbų, nemokėjo jokių užsienio kalbų, netarnavo armijoje ir, jo paties pripažinimu, "susigaudo ginkluose ne geriau nei bet kuris "X-Box" žaidėjas" staiga virto profesionaliu karo analitiku?

Buvo daug dalykų, kurių pats Higinsas negalėjo paaiškinti. 2013 metais jam simpatizuojantis "New Yorker" korespondentas paklausė, kodėl jis pasirinko šį vardą savo tinklaraščiui. "Netyčia", — atsakė tinklaraštininkas.

"Bellingcat" buvo įrašytas Higinso vardu, o jame ėmė rodytis nauji antirusiški "apreiškimai". Nė vienas iš jų nebuvo patvirtintas įrodymais. Tačiau kiekvienas tapo pretekstu vykdyti informacinius išpuolius prieš Rusiją ir paskesnes sankcijas.

Per šį laiką Bobas Sylis tapo visuomenės politiku ir gerbiamu karo analitiku. Parlamentaras kuria vis daugiau karingų tekstų. Po "Brexit" Didžioji Britanija pagal jo planą turėtų tapti "globali" — tai yra, primesti savo valdymą visiems "partneriams". Sylis paskyrė Rusijai savo pagrindinio priešo vaidmenį. Jis susiedavo visas savo baimes su Rusija — tai Rusija siunčia savo šnipus, tai užsiima dezinformacija, tai apskritai "veda prieš mus trečią pasaulinį karą ir laimi!".

"Dešimt būdų apsisaugoti nuo agresyvios Rusijos", "Penkiasdešimt Rusijos instrumentų hibridiniame kare prieš Vakarus" — Sylis akivaizdžiai turi kažkokią nesveiką poziciją Rusijos tema. Kažkas jam tikriausiai nutiko 90-aisiais posovietinėje erdvėje.

Kaip karo analitikas, jis plėtoja "netradicinio karo" temą — tai yra dezinformaciją, propagandą, provokacijas, aktyvius įvykius socialiniuose tinkluose. Būtent tai daro "Bellingcat".

Sylis padarė politinį pasirodymą 2018 metais. Jis surengė "Bellingcat" spaudos konferenciją parlamente apie Skripalių istoriją. "Štai mūsų šiuolaikinis Šerlokas Holmsas, — supažindino kolegas su Higinsu ir Grozevu, — jų skaitmeniniai detektyviniai tyrimai yra tiesiog unikalūs".

Nuo tada parlamentaras atvirai tarnavo "Bellingcat". Jis supažindino Eliotą Higinsą su "Atlantic Council" ir Kembridžo Henrio Džeksono draugija — agresyviausiais rusofobiškų idėjų centrais. Dievas žino, kokius santykius palaiko "geek'as iš Lesterio" ir aristokratas iš Vaito salos, tačiau labiausiai juos jungia neapykanta Rusijai.

Įdomu tai, kad vienas ryškiausių Bobo Sylio protėvių, generolas Džonas Sylis (John Seely), pirmasis Motistono baronas, visą gyvenimą draugavo su Čerčiliu, užėmė aukštus postus šalyje ir tuo pat metu, nuvykęs į Vokietiją, buvo visiškai sužavėtas fiurerio: "Ponas Hitleris, — sakė jis grįžęs pas Anglijos perus, — yra visiškai sąžiningas, nuoširdus ir nesavanaudiškas". Tikriausiai Hitlerio "Drang nach Osten" idėją paveldėjo Sylis.

Jo kolegos "Bellingcat", paslaptingojo žiniasklaidos vadovo Christo Grozevo, globėjas taip pat neturi gerų jausmų mūsų šaliai. Karlas iš Habsburgų-Lotaringijos, su kuriuo Grozevas draugavo visą gyvenimą, iki šiol traumuotas dėl savo protėvių turto praradimo. Tapęs Habsburgų namų vadovu, jis, skirtingai nei tėvas, neatsisakė savo teisių į imperijos žemes. Jam posovietinė erdvė yra prarasta tėvonija. Beje, Habsburgo žmona Frančeska Taisen (Francesca Thyssen) yra legendinio vokiečių pramonininko, kuris dosniai rėmė Hitlerio atėjimą į valdžią ir jo ginklus, anūkė.

Elito šeimoms klanams Vakaruose limitrofų teritorijos aplink Rusiją yra tiesiog niekieno žemė, medžioklės plotai. Vietiniai gyventojai, nepaisant jų progresyvumo ar atsilikimo, yra tik augalijos ir gyvūnijos įvairovė. Tokie įrankiai kaip "Bellingcat" yra puikus ginklas hibridiniam karui.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.