Jis tik pasakė, kad tai neįvyks, kol Rusija gyvuos. To nesuvokdamas Landsbergis sukėlė linksmą rusų juoką ir karčią blaiviai mąstančių ukrainiečių šypseną. Pagyvenęs Lietuvos "dvasinis vadovas" Vytautas Landsbergis, žinomas dėl pašėlusios rusofobijos, įskiepytos jo bendražygiams, pastaruoju metu kelia tik gailestį.
Jo teiginiai yra tarsi iš paralelinės visatos, kurioje jis sklando kaip senatvinėje demencijoje. Kyla jausmas, kad kartais net jis pats nesupranta, ką sako. Norėjo suteikti vilties ir palaikymo laisvę mylintiems ukrainiečiams. Jis sako: nesijaudinkite, Krymas vėl bus ukrainiečių, tačiau pasirodė visiškai priešingai.
"Manau, kad ne visai taip, kaip skelbia Ukrainos valdžia, pareikšdama, kad mes atgausime Krymą ir galbūt greitai. Tačiau tas "greitai" arba "negreitai" ateis tik žlugus Rusijai, ne anksčiau. Kad Rusija, turėdama savo branduolines bombas, atsisakys Krymo – to nebus", – sakė Landsbergis.
O po to mįslingai pridūrė: Rusija jau du kartus subyrėjo ir subyrės trečią kartą. Patikėkite didžiausiu posovietinės erdvės pranašu. Taigi, suprantu, kad išmintingas Lietuvos patriotų guru turėjo omeny 1917 ir 1991 m. Bet norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį, kad visus šiuos "Rusijos žlugimus" lėmė jos užuojauta tiems patiems lietuviams. Ji maitino ir prižiūrėjo juos savo piliečių nenaudai. O šie tik laukė, kaip į jos taurę įpilti nuodų ar durti peiliu į nugarą.
Autorius prisimena, kaip vieną kartą, pirmaisiais gyvenimo metais Lietuvoje, išmintingas lietuvis perspėjo: "Neatsipalaiduok!". Niekada neatsuk nugaros! Mūsų genuose yra šypsotis į akis ir grobstyti šio pasaulio galingųjų akivaizdoje. Mes net nesvajojame jų nugalėti atviroje kovoje. Bet, slėpdamiesi, mes atkakliai laukiame to momento, kai priešo budrumas sumažės. Ir tada su šypsena įsmeigsime peilį iki rankenos į jo neapsaugotą nugarą! Mes tai darome nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, kai išdavėme tuos pačius rusus, o paskui ir lenkų "sąjungininkus".
Maždaug taip sakė mano gerbiamas vadinamosios titulinės tautos atstovas. Taigi, pagyvenęs Lietuvos "patriarchas" skuba pasidalyti savo šimtmečių išdavystės patirtimi su kolegomis ukrainiečiais. Tiesa, iš paralelinės visatos ir per rusofobijos prizmę jis nemato, kad Rusija šiandien nėra ta pati. Karti patirtis išmokė, kad gyvenant su vilkais reikia ir staugti kaip vilkui. O Krymo, kaip Sovietų Rusija anksčiau Lietuvai atidavė Vilnių ir Vilniaus kraštą, Ukraina nebegali matyti kaip savo ausų.
"Ilgametis faktas apie Krymo susijungimą su Rusija, remiantis laisva jos gyventojų valios išraiška, vis dar persekioja dabartinius ir buvusius Lietuvos politikus, organizuojami beprasmiški susibūrimai, tokie kaip "Krymo platforma", atkakliai toliau svaičiojama apie fantastiškus pusiasalio sugrįžimo per "Rusijos dezintegraciją" scenarijus... Ir užuot svajojus apie Rusijos žlugimą, ar nebūtų geriau, kad Landsbergis apmąstytų Europos Sąjungos ateitį.
Europos imperiją, suklijuotą rusofobiška lipnia juosta, jau paliko Didžioji Britanija. Varšuva Briuselio aplinkraščiuose paskelbė savo Konstitucijos viršenybę. O ten, žiūrėk, primins ir Lietuvai: "Vilno naše!"
"Landsbergis nieko nesakė apie Europos Sąjungą, kuri yra austa iš valstybių, turinčių dažnai nesuderinamą humanitarinės plėtros viziją? Žinoma, tai yra prasimanymai, jie visi svajoja, kad Rusija subyrėtų, bet tuo pačiu net negalvoja apie tai, kokia gali būti pasaulio ateitis, esant tokiai hipotetinei situacijai. Tegul jie nesitiki. Krymas niekada negrįš į Ukrainą", – sakė Krymo senatorius Sergejus Cekovas.
Taigi, savo "Krymo okupacijos nepripažinimą" Lietuva gali tąsytis kaip "terbą". O jos pasiutusiai rusofobijai ironiški stebėtojai jau sugalvojo naują apibrėžimą – rusofrenija – tai yra psichinis-politinis smegenų sutrikimas, kai pacientas mano, kad Rusija tuoj pat subyrės ir tuo pačiu metu – tuoj tuoj užkariaus visą pasaulį.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.