Renginio metu specialistai aptaria dabartinę padėtį ir dalijasi planais, kaip toliau plėtoti vidaus naftos, dujų, anglies, naftos chemijos pramonę, branduolinę ir hidroenergiją, alternatyvius šaltinius ir, svarbiausia, rengia energijos taupymo ir energijos vartojimo efektyvumo strategijas.
Pirmoji diena prasidėjo Vladimiro Putino kalba. Rusijos vadovo kalba pasirodė nepaprastai įdomi ir maksimaliai orientacinė ne tik tuo, ką jis pasakė, bet ir tuo, kokius žodžius jis pasirinko savo pozicijai išreikšti.
Pirmoji tezė. Dujų kainų kilimą Europoje lėmė elektros stygius, o ne atvirkščiai — sisteminiai trūkumai sukėlė plataus masto krizę energetikos rinkoje.
Tačiau tobula ir absoliuti tiesa, deja, neišmanančiam piliečiui yra lyg giliai paslėpta po storu visokių vienpusių manipuliacinių straipsnių ir publikacijų sluoksniu. Rekordinis "mėlynojo kuro" kainų šuolis Europoje įvyko likus mėnesiui iki šildymo sezono pradžios, tai yra, jį lėmė išimtinai elektros energijos trūkumas. Kartu reikia suprasti, kad absoliučiais skaičiais Europos šalys nepradėjo vartoti daugiau, pandemijos metu nebuvo pastatyti reikšmingi ir masyvūs pramonės objektai. Tai yra, gamybos sektorius tiesiog grįžta prie gamybos apimčių, kurios buvo įprastos prieš visuotinį "lockdown'ą".
Dujų paklausa taip pat neaugo radikaliai. "Eurostatas" praneša, kad jei 2016 metais Europos Sąjungoje gamtinių dujų pagrindu buvo pagaminta 500 gigavatvalandžių elektros energijos, tai 2019 metias šis skaičius vos pasiekė šešis šimtus. Akivaizdus planuojamas ir laipsniškas augimas, ypač atsižvelgiant į didžiulį anglies atsisakymą (atitinkamai 700 ir 450 gigavatvalandžių).
Gedimas įvyko atkūrimo etape, kai staiga paaiškėjo, kad į vakarus nuo Smolensko nepakanka būtinų išteklių — nuo mazuto iki anglies.
Antroji tezė. Manoma, kad aukštos kainos naudingos žaliavų tiekėjams, tačiau šie žmonės nesupranta, apie ką kalba. "Gazprom" parduoda pagal ilgalaikes sutartis — Vokietija rusiškas dujas gauna ne už 1 000–1 500 JAV dolerių, o už 300 dolerių.
Kitas itin nepatogus faktas Vakarų pasauliui, kuris garantuotai nebus pastebėtas ar nušluotas po informacinės darbotvarkės kilimu. Pastaraisiais metais "Gazprom" atliko rėksnio dykumoje vaidmenį — Maskva atkakliai siūlė visiems potencialiems pirkėjams sudaryti ilgalaikes sutartis, kurios užtikrintų nepertraukiamą tiekimą reikiamu kiekiu. Europa šypsodamasi bėgiojo su mintimi apie neatidėliotinų kainų sutartis, o tai, kaip buvo numatyta pagal nutylėjimą, tikrai sumažins pirkėjui kainą.
Kai Vokietija, Prancūzija, Austrija ir kiti pramoniniai lokomotyvai vėl pradėjo eksploatuoti savo įmones, paaiškėjo, kad jų pačių dujų, naftos ir anglių atsargų nepakanka, o paklausa yra daug kartų didesnė nei pasiūla. Pagal laisvosios rinkos įstatymus, trūkstamų ir strategiškai svarbių išteklių kaina pakilo ir neketina grįžti prie pavasario rodiklių. Staiga laimėjo tie, kurie klausėsi ir girdėjo rusus. Kai Vokietija pasirašė ilgalaikę dujų tiekimo sutartį, tik tinginiai nekritikavo vokiečių Vakaruose dėl to, kad pritaria Rusijos plėtrai, o neseniai pasirašytas susitarimas su Vengrija tapo tarptautinio skandalo priežastimi, Ukraina protestuodama netgi bandė blokuoti vengrų tranzitą.
Tačiau Austrija tapo numatymo čempionė. Tuo metu dar Sebastianas Kurcas per pirmąją sankcijų ataką po susijungimo su Krymu sakė, kad jo šalis kurs santykius su Rusija, vadovaudamasi savo interesais. Dėl to Austrijos OMV 2015 metais, niekindama šlovingą Vakarų solidarumą, pasirašė rekordiškai ilgai galiojančią sutartį. Pagal jos sąlygas, Rusijos dujų tiekimas bus vykdomas iki 2040 metų ir fiksuotomis kainomis.
Trečioji tezė. Iki metų pabaigos Rusija pasieks rekordinį dujų tiekimą pasaulinei rinkai. Ji padidino dujų tiekimą Europai 15 proc., o jei partneriai paprašys, pasirengusi padidinti tiek, kiek reikės.
Putinas visiems duoda skaidriausią užuominą: susitarsime, nes krizė, be kita ko, įvyko dėl to, kad Amerikos SGD tiekėjai paliko Europos rinką. Daugeliui nemalonus, bet neginčijamas faktas yra tai, kad Rusija — ir tik Rusija — gali užtikrinti Europos energetinį saugumą. Tiek amerikiečių prekiautojai, tiek suskystintų dujų iš Kataro tiekėjai vos įvykus naujam šuoliui iškart nukreips savo dujovežius į Aziją. Nieko asmeniško, tik verslas.
Remiantis pirmojo pusmečio rezultatais, JAV SGD tiekimas Azijos rinkoms padidėjo 67 proc. Kiekvieną dieną Kinija, Indija, Japonija ir Pietų Korėja "suvalgo" 84 milijonus kubinių metrų eksportuojamų SGD, ir šis skaičius auga, tuo tarpu ES turi tik 70 milijonų ir yra tendencija mažėti.
Ketvirtoji tezė. Rusijos energijos atsargos neribotos.
Čia iš karto ateina į galvą Putino frazė "ar šildysitės malkomis?", pasakyta 2010 metais Berlyne vykusiame ekonomikos forume. Ji tapo dar aktualesne šiandien, kai, pavyzdžiui, Didžioji Britanija išleidžia 800 milijonų svarų sterlingų per metus, pirkdama medienos granules buvusioms anglimi kūrenamoms elektrinėms.
Prezidento vertinimas adekvačiai atspindi tikrovę. Apskaičiuota, kad dabartinės naftos atsargos Rusijoje siekia 14,8 milijardo metrinių tonų, įrodytas dujų tūris yra 37,4 trilijono kubinių metrų, o per pastarąjį dešimtmetį šis skaičius išaugo trilijonais vienetų. Panaši situacija ir su anglimi, tik įrodytos juodojo aukso atsargos siekia 160 milijardų tonų, kurių mums pakaktų 750 metų. Be to, čia neįtraukti prognozuojami Lenskio ir Tunguskos baseinų rezervai. Remiantis labai grubiais geologų skaičiavimais, Sibiro amžinojo įšalo gilumoje laukia keturi trilijonai tonų anglies.
Čia taip pat reikia suprasti, kad dujos, nafta ir anglis yra ne tik kuras, bet ir pagrindinė žaliava chemijos pramonei, kuri iš jų gamina platų produktų asortimentą. Nuo grafito ir asfalto iki plastiko ir sprogmenų.
Atskirai Vladimiras Putinas pasisakė Ukrainos tranzito ir "Nord Stream-2" tema:
Penktoji tezė. Jei padidinsime tiekimą per "Nord Stream", įtampą Europos dujų rinkoje galima sumažinti, tačiau administracinės kliūtys to neleidžia. Ukrainos dujotiekis gali trūkti padidėjus tranzitui, jis, įvairiais skaičiavimais, susidėvėjęs 80–85 proc. Kai kurie Ukrainos politikai ragina nacionalizuoti dujas, ten jau prasidėjo pumpavimas.
Ir vėl sausi ir nemalonūs faktai. "Nord Stream-2" jau galėtų pradėti preliminariai pumpuoti technines dujas, tačiau Briuselio puoselėjama biurokratija, nepaisydama sveiko proto, visais įmanomais būdais stabdo gyvybiškai svarbių dujotiekių paleidimą.
Ukrainos dujų sistema iš tiesų yra apgailėtinos būklės — ir tai nėra Rusijos propaganda. Paskutinį techninį linijos auditą 2015 metais atliko privati Vokietijos įmonė. Jos verdiktas nuvylė — sistemos nusidėvėjimas jau tada buvo 85 proc., o norint pasiekti standartinius rodiklius prireikė mažiausiai 12 mlrd. Per pastaruosius metus Kijevas tenkinosi TVF paskolomis ir įnirtingai kovojo, kad išsaugotų Rusijos tranzitą, gaudamas iš to apie du milijardus dolerių per metus. Akivaizdu, kad turint tokį pelną nereikia kalbėti apie dujų sistemos modernizavimą.
Tą pačią dieną, kai Vladimiras Putinas pasakė savo kalbą, šildymo sezonas Ukrainoje net nebuvo planuojamas. Karštas vanduo nėra tiekiamas Ukrainos mokykloms, ligoninėms ar kitoms socialiai reikšmingoms įstaigoms. Priežastis yra — reversinių dujų kaina Ukrainai svyruoja apie 980 JAV dolerių, o tai yra du ar tris kartus daugiau, nei numatyta biudžete. Tuo pat metu Kijevas, skubėdamas papildomai užsidirbti didelėmis kainomis, dujų eksportą į ES padidino tris su puse karto.
Kaip galima atspėti, Ukraina pagarsėjusias dujas išsiima iš savo saugyklų.
Poziciją dėl Ukrainos tranzito pratęsimo po 2024 metų Putinas suformulavo labai paprastai. Tai įmanoma, bet tai turi būti naudinga ir įdomu Rusijai. Šiandien Maskva turi "Šiaurės" ir "Turkijos" srautus ("Nord Stream-2" rezerve), yra dujotiekis "Vyborgas–Imatra" į Suomiją, taip pat yra nuolat nepakankamai išnaudota "Jamal–Europa" Lenkijos atkarpa. Atsižvelgiant į eksporto augimą, "Gazprom" prireiks Ukrainos dujų sistemos tranzito pajėgumų, bet jokiu būdu ne visa apimtimi. Šiandien perpumpuoti 40 milijardų kubinių metrų yra mažiau nei šeštadalis projektinio pajėgumo, ir šis skaičius gali padidėti arba sumažėti. Kamuolys nedviprasmiškai siunčiamas į ukrainiečių pusę: jei norite atviros rinkos bendradarbiavimo, pasiūlykite įdomias rinkos sąlygas.
Ir paskutinis, bet jokiu būdu ne mažiau svarbus dalykas — rusų suskystintųjų dujų gamyba.
Šeštoji tezė. Iki 2035 metų Rusija tikisi padidinti SGD gamybą iki 140 milijonų tonų per metus, užimdama 20 procentų pasaulio rinkos.
Rusija vėlai pradėjo skystinti dujas. Pirmoji gamykla Sachaline pasirodė 2009 metais, tačiau per ateinančius dešimt metų gamyba išaugo trigubai ir sudarė 28 milijardus kubinių metrų. Žinoma, tai labai mažai, eksporto rinkoje Arkties ir Tolimųjų Rytų gamyklų produkcija sudaro tik šešis procentus. Tačiau Maskva, kuriai JAV iš tikrųjų suteikė Europos monopolį, mato kitų rinkų perspektyvas, pirmiausia, žinoma, Azijos ir Ramiojo vandenyno regione. SGD yra patogios būtent trumpiems prekybos atstumams ir leidžia keisti tiekimo vektorius, siunčiant kurą kad ir į Didžiąją Britaniją, kaip 2019 metų žiemą, arba net į Singapūrą.
Gamybos išplėtimas iki 140 milijonų tonų yra gana realus — ir čia, beje, ne tik papildomas pelnas Rusijai, bet ir dar viena užuomina Ukrainai. Jei Kijevas ir toliau eis beprotiškos rusofobijos keliu, dabartinis 40 milijardų kubinių metrų tranzitas gali dar sumažėti. Visiškai įmanoma sumažėjusius tiekimo kiekius pakeisti SGD, nes Europos Sąjungoje yra daug pakartotinio dujinimo terminalų.
Pabaigoje reikia pažymėti, kaip Putinas sudėliojo savo kalbą. Viena frazė "elektra gaunama ne iš rozetės" leidžia manyti, kad Vladimiras Vladimirovičius vėl bando susisiekti su Vakarų partneriais. Ir kad priverstų juos greičiau galvoti, Putinas visiems paprasčiausiu būdu pateikia akivaizdžius faktus.
Belieka tik laukti, kol jo žodžius išgirs kitoje sienos pusėje arba toliau prieš sveiką protą šaldys sau ausis.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.