JAV gynybos sekretorius Loidas Ostinas apsilankė fronto linijoje, apžiūrėjo priešakinius būrius. Kalbama apie jo vizitą į tris Juodosios jūros baseino šalis — Gruziją, Ukrainą ir Rumuniją. "Koks frontas eina per Rumuniją?" — paklausite jūs. Taigi juk kovos su Rusija priešakinė linija, rašo RIA Novosti autorius Vladimiras Kornilovas.
Tai ne pokštas ar perdėjimas, taip jo oficialioje svetainėje nurodomas Pentagono vadovo kelionės tikslas: "Mes patvirtiname ir stipriname šalių, esančių fronto linijose prieš Rusijos agresiją, suverenitetą". Įsivaizduokite tokią formuluotę, susijusią su Rusijos gynybos ministro vizitu, tarkime, į Kubą ar Venesuelą: neva, "mes stipriname priešakinę gynybos liniją prieš Amerikos imperializmą". Oi, kiek kaltinimų išgirstume dėl Šaltojo karo retorikos atgaivinimo. Tačiau amerikiečiai ir apskritai NATO narės, jau seniai sugrąžinę į apyvartą praėjusio šimtmečio logiką ir metodus, net nepastebi, kad savo antirusiškiais įžūlais išsišokimais jie užeina per toli, sukurdami virtualias fronto linijas ir informacines apkasas tarp šalių.
Ostino vizitas nudžiugino ne tik šių trijų šalių politikus — tiems bet koks užjūrio aukšto rango asmenybės vizitas sukelia entuziastingus šūksnius tokiu stiliumi: "Savininkas mūsų neapleido!". Susijaudino ir daugybė Vakarų analitikų, prekiaujančių gąsdinimu "Rusijos grėsme". Taigi Amerikos analitinio centro "Heritage Foundation" gynybos ekspertai paskelbė specialią ataskaitą apie Ostino misijos, kurią jie pavadino vykstančia "itin laiku", tikslus ir uždavinius. Pagrindinė analitikų išvada yra ta, kad Jungtinės Valstijos turėtų padidinti savo karinį buvimą Juodosios jūros baseine, kad priešintųsi Rusijai, taip pat galiausiai priimtų Ukrainą ir Gruziją į NATO.
Ypač smagu stebėti, kaip visi šie Vakarų ekspertai komentuoja Pentagono vadovo vizitą į Tbilisį, bandydami apeiti Gruzijos vidaus politines painiavas. Savo vietos gyventojams pernelyg sunku paaiškinti, kodėl vieni JAV sąjungininkai ten įkalina kažkada pagrindinį JAV sąjungininką Michailą Saakašvilį ir ką reikia palaikyti šiame konflikte.
Ne paslaptis, kad buvęs Gruzijos prezidentas (kuris yra ir buvęs Odesos srities gubernatorius) buvo visiškai įsitikinęs, kad minios gerbėjų pasodins jį į sostą, o Vakarai vieningai palaikys amžinąjį nuotykių ieškotoją. Tačiau su gerbėjais kažkas nepavyko, o Vakarų spauda itin atsargiai komentuoja įvykius. Pavyzdžiui, laikraštis "Financial Times", anksčiau ištisus puslapius skyręs "didžiajam Gruzijos reformatoriui", dabar bando pateikti jo suėmimą kaip savotišką nesusipratimą, su apmaudu nurodydamas, kad šioje situacijoje "laimės Maskva".
Ir "Heritage Foundation" ataskaitos autoriai patarė Ostinui palaviruoti tarp skirtingų Gruzijos vidaus politinio gyvenimo polių. "Jis pasielgtų išmintingai, jei atidžiai ir atsargiai praeitų politiniu Gruzijos kraštovaizdžiu. Jis turėtų susitikti ne tik su vyriausybės valdininkais, bet ir su aktyvios pilietinės visuomenės atstovais bei Gruzijos opozicinių partijų lyderiais", — sakoma ekspertų rekomendacijose.
Sprendžiant iš Ostino susitikimų tvarkaraščio, Pentagono vadovas visiškai ignoravo šiuos patarimus. Jis sėkmingai susitiko su valdininkais, atstovaujančiais tik valdančiajai partijai "Gruzijos svajonė", tai yra su tais pačiais politikais, kuriuos Saakašvilis vadina "Putino agentais", kurie vykdo tiesioginius Kremliaus nurodymus. Remiantis šia logika, Vašingtonas derasi su "Rusijos marionetėmis", kad sukurtų vieningą frontą prieš Rusiją.
Kelionės į Gruziją metu Ostinas nė karto neprisiminė (bent jau viešai) požemiuose tūnančio Saakašvilio, tačiau nuoširdžiai padėkojo savo kolegai iš Gruzijos Džuanšerui Burčuladzei, ministrui, kurį Saakašvilis prieš kelias savaites apkaltino "tyčiniu Gruzijos ginkluotųjų pajėgų sunaikinimu". Taip, kažkaip nesmagiai pasirodė Amerikos pozicija Gruzijos "demokratų" ir "Heritage Foundation" ekspertų patarimų atžvilgiu.
Beje, tie patys analitikai, aptardami Ostino tikslus ir uždavinius Ukrainoje, kažkodėl nepasiūlė Pentagono vadovui susitikti su vietos opozicinių partijų atstovais pagal analogiją su jų "gruziniškomis" rekomendacijomis. O juk Amerikos ministras galėtų aptarti su pagrindinės opozicijos jėgos Aukščiausiojoje Radoje lyderiu Viktoru Medvedčiuku naujausią Ukrainos prezidento Vladimiro Zelenskio idėją iškeisti tą į ką nors Rusijoje — savotiška Ukrainos praktinė patirtis santykiuose tarp valdžios ir jos politinių oponentų. Manoma, kad Džo Baidenui būtų smalsu išgirsti iš savo pavaldinio, kaip galima elgtis su JAV respublikonų partijos atstovais.
Oficialiai paskelbti Ostino kelionės rezultatai yra gana nuspėjami ir suprantami: jis vėl patikino Gruziją ir Ukrainą, kad "NATO durys joms atviros" (amerikiečiams, žinoma, nerūpi, ką apie tai mano kiti aljanso nariai), ir pasirašė naujas sutartis dėl Amerikos ginklų tiekimo "pafrontės" šalims.
Specialiai dėl garbingo svečio atvykimo į Ukrainą buvo skubiai pristatyta dar vieną ginklų ir šaudmenų partija iš JAV.
Atsižvelgiant į Pentagono vadovo pareiškimų antirusišką pobūdį, galima padaryti išvadą, kad šie ginklai turėtų būti panaudoti prieš Rusiją artėjančio didžiojo karo metu — juk jis pats sako, kad visa tai daroma "siekiant sutramdyti Rusijos agresiją". Daugelis Rusijos karinių ekspertų dažnai juokiasi iš tokių tiekimų: neva, kas reiškia Rusijos kariuomenei šie "surūdiję "Javelin" kompleksai" ar "nurašytos guminės valtys", tapę nereikalingi amerikiečiams!
Tiesą sakant, toks samprotavimas dažnai veda mus į loginius spąstus. Visi puikiai suprantame, kad nėra jokios "Rusijos agresijos". Atitinkamai, šie ginklai skirti ne neegzistuojančios grėsmės sutramdymui, o civilių gyventojų nužudymui per eilinę provokaciją kažkur Pietų Osetijoje ar Donbase. Ir kuo daugiau šių "surūdijusių Javelinų" atsidurs tokių nuotykių ieškotojų kaip Saakašvilis ar Porošenka rankose, tuo daugiau žmonių gali žūti.
Pavyzdžiui, Ukrainoje beveik bet koks iškilių Vakarų svečių vizitas lydimas antpuolio į Donbaso objektus. Dabartinė kelionė nebuvo išimtis. Likus dienai iki Ostino atvykimo, ginkluoti Ukrainos dariniai praktiškai sunaikino Donecko mechaninę gamyklą — stebėtojai ten užfiksavo 12 minų sprogimų. Savotiškas pajėgumų demonstravimas užsienio vadovybei, o kartu ir dar vienas paklausymas dėl naujų šaudmenų tiekimo. Atitinkamai, kai kas nors Rusijoje aptars, kiek beprasmiški Kijevui tiekiami pasenę amerikietiški ginklai, tegul pažvelgs į Donecke ar Luganske sunaikintų namų filmuotą medžiagą, kad suprastų, prieš ką visa tai bus nukreipta.
Tačiau Amerika, būdama pagrindinė mirtinų ginklų tiekėja į konflikto zoną Donbase, nėra vieniša šiuo klausimu. Likus kelioms dienoms iki Ostino atvykimo, Ukrainos ambasadorius Didžiojoje Britanijoje Vadimas Pristaika džiugiai paskelbė, kad Kijevas ir Londonas yra galutiniame susitarimo, kad Ukraina pirks du karo laivus ir raketinius ginklus, etape ir kad britai pastatys Juodojoje ir Azovo jūrose dvi karines jūrų bazes. Atsižvelgiant į Azovo jūros teisinį statusą, kuri yra Rusijos ir Ukrainos vidinė jūra, pastarasis faktas yra akivaizdus kėsinimasis į Rusijos nacionalinę gynybos ir saugumo sistemą. Būtent tam, anot to paties ambasadoriaus, Zelenskis spalio pabaigoje ketina vėl apsilankyti Didžiojoje Britanijoje.
Rusijos ekspertai kartais lygiai taip pat nuolaidžiai kalba apie Ukrainos įstojimo į NATO perspektyvas, kurias Ostinas dar kartą išdėstė Kijeve. Taip, amerikiečiai ir jų Vakarų partneriai nesiruošia savo rankomis kovoti už Ukrainą, dėl ko ir bando suburti įvairius karinius blokus prieš Rusiją. Tačiau prisiminkime, kaip Vladimiras Putinas birželį paragino šios perspektyvos nelaikyti "plepėjimu", o iš tikrųjų suvokti tokią grėsmę, įvertinus raketos skrydžio iš Charkovo į Maskvą laiką. Štai ir dabar Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas neatsitiktinai prisiminė, kad Ukrainos įstojimo į NATO scenarijus "peržengia raudonąsias Rusijos nacionalinių interesų ribas" ir privers rusus "imtis aktyvių priemonių savo pačių saugumui užtikrinti".
Dėl šio scenarijaus Vakaruose vyksta labai aktyvus darbas. Buvęs JAV specialusis atstovas Ukrainos klausimais Kurtas Volkeris jau pasiūlė idėją priimti Ukrainą į NATO netaikant penktojo įstatų straipsnio, kuris įpareigotų ginti Ukrainą. Maždaug tą pačią idėją (nors ir su šeštojo straipsnio pakeitimu) dabar ketinama aptarti Briuselyje ir aljanso šalių gynybos ministrų susitikime, į kurį Ostinas vyksta po kelionės į tris Juodosios jūros baseino šalis. Jei šis pasiūlymas bus įgyvendintas, tai reikš, kad NATO atsisakys kovoti už Ukrainą ar Gruziją, tačiau gaus teritorijas, išsikišusias į Rusijos pilvą, savo karinėms bazėms. Taigi, žinoma, nereikia su šypsena priimti tokių perspektyvų.
Neseniai Ukrainos televizijos kanalas "1+1" parodė siužetą apie turkų bepiločius orlaivius "Bairaktar", jau naudojamus fronto linijoje Donbase (šiuo atveju tikroje fronto linijoje, o ne virtualioje). Kijevo karinis korespondentas su sužavėjimu pranešė žiūrovams, kad kiekvienas šio drono sviedinys pagal kainą palyginamas su buto Kijeve kaina. Žmonių gyvybių, kurių gali būti prarasta kovinio šių sviedinių panaudojimo atveju, kaina jau seniai nekelia susirūpinimo Ukrainos žurnalistams.
Kaip nerūpi tai ir Ukrainos rėmėjų iš užjūrio, kurie suteikia naujus mirtinus ginklus skerdyklai ir su susidomėjimu stebi eilinius sunaikinimus Donecke. Sprendžiant iš JAV gynybos sekretoriaus komentarų, jis buvo visiškai patenkintas karine apžiūra: Ukraina užtikrintai virsta koviniu poligonu, Ukrainos piliečiai — patrankų mėsa. O Pentagonui "Rusijos ir Amerikos fronte" nieko daugiau ir nereikia.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija