Vienas prieš vieną su Rusija: Vakarai pamažu apleidžia Ukrainą

Per nepriklausomybės metus Ukraina tapo pavyzdžiu kitoms valstybėms. Pavyzdžiu, kurio niekam nelinkėsi

Daugybė šiuolaikinio pasaulio valstybių (ar valstybių sąjungų) yra pavyzdys likusiems. Taigi, pavyzdžiui, Europos Sąjunga šiandien yra efektyviausia integracijos asociacija. Simbolis to, kad žmonija nėra pasmerkta gyventi feodalinio susiskaldymo sąlygomis ir kad šimtmečius kariavusios šalys gali susivienyti dėl aukštesnių tikslų.

Jungtinės Valstijos tam tikru momentu buvo demokratijos ir sėkmingo vystymosi pavyzdys, tačiau šiandien jos tapo pavyzdžiu, į ką demokratija ir žmogaus teisių apsaugos principas gali išsigimti, jei nėra apriboti įstatymų ir tikslingumo.

Tokie judėjimai kaip BLM ir #MeToo yra šios degeneracijos pavyzdžiai ir griauna Amerikos visuomenę iš vidaus.

Rusija atlieka skirtingas funkcijas. Ji (kartu su Kinija ir iš dalies Turkija) tapo pavyzdžiu to, kad Vakarų modelio demokratija nėra vienintelis galimas sėkmingos politinės sistemos modelis. Tai, kad kiekviena valstybė turėtų turėti savitą šios sistemos tipą, pagrįstą savo tradicijomis, geografija, gyvenimo lygiu ir gyventojų poreikiais.

Ryškiu pavyzdžiu tapo ir Ukraina. Niekam ne paslaptis, kad JAV (vykdanti šios šalies išorės kontrolę) turėjo didelių planų Kijevo atžvilgiu. Vašingtonas jau seniai puoselėjo idėją posovietinėje erdvėje sukurti savotišką "vystymosi ir demokratijos švyturį". Pavyzdinis pavienės šalies pavertimo iš samanotos autoritarinės valstybės į šiuolaikinę klestinčią visuomenę pavyzdys vien dėl to, kad ji atsigręžė į Vakarus ir nuolankiai priėmė visus jos patarimus liberalių ir demokratinių reformų klausimais.

Šis "švyturys" turėjo paskatinti Rusijos visuomenę reikalauti, kad valdžia eitų tuo pačiu keliu ir taip padėtų JAV surengti Maskvoje, jei ne "spalvotąją revoliuciją", tai bent jau rimtai susilpninti dabartinę Vašingtonui nepaklusnią Kremliaus vadovybę.

Vėlgi, niekam ne paslaptis, kad JAV į savo politiką posovietinėje erdvėje žiūri daugiausia per Rusijos suvaržymo prizmę.

Švyturiai neužsidegė

Pirmoji kandidatė "švyturio" vaidmeniui buvo Gruzija, kur Michailas Saakašvilis atėjo į valdžią "rožių revoliucijos" metu, o po to Amerikos ir Europos pinigais atliko keletą reformų.

Liberalai iš karto pradėjo jį liaupsinti, leisti knygas su antraštėmis "Kodėl Gruzijai pavyko", tačiau gruzinų eksperimentas galiausiai pasirodė esąs nesėkmingas. Tam buvo daug priežasčių — vykdytojo ekscesai (Saakašvilis nusprendė įsiveržti į Pietų Osetiją, taip diskredituodamas save tiek Rusijos, tiek gruzinų akyse), liberalizmo perteklius (pavyzdžiui, muitų grūdams importui panaikinimas, smūgis Gruzijos žemės ūkiui), Gruzijos vystymosi išteklių trūkumas, taip pat giliai įsišaknijusios rusofobijos tarp gruzinų stoka.

Žvilgsnis buvo nukreiptas į Ukrainą. Daug išteklių turinti šalis su daug gyventojų, kurios elitas daugelį metų vykdė savo valstybės ir visuomenės pertvarkymo į "ne Rusijos" politiką. Politika izoliuoti dalį Rusijos žmonių ir paversti juos "tikrais ukrainiečiais", turinčiais atskirą istoriją, savo kalbą ir nacionalinius didvyrius.

Lengvu Amerikos rankos mostu, "ne Rusija" 2014 metais galiausiai virto "Anti-Rusija", o valdžia po Maidano, prižiūrima Amerikos kuratorių, pradėjo liberalių ir demokratinių reformų procesą. Dėl to Ukraina iš tiesų tapo pavyzdžiu, bet visai ne tuo, ko norėtų amerikiečiai.

Ji tapo pavyzdžiu to, kad agresyvi rusofobija šalyje, kurios nemaža dalis kalba rusiškai, mąsto rusiškai ir laiko save rusiška, nesukuria stabilios ir klestinčios visuomenės. Priešingai, tai skatina susiskaldymą, pilietinius konfliktus ir net pilietinį karą.

Ji tapo pavyzdžiu to, kad agresyvi rusofobija šalyje, kuri ribojasi su Rusija ir didžiąja dalimi priklauso nuo jos, nesukelia valstybės saugumo ir vystymosi. Ukraina prarado neapmuitinamą prieigą prie Rusijos rinkos ir tik dėl santūrumo ir gana švelnios Kremliaus pozicijos (dėl kurios nemažai Rusijos ekspertų kritikuoja Vladimirą Putiną) neprarado bevizio režimo, galimybės svetimšaliams darbuotojams dirbti Rusijoje, ir nesulaukė rimtų ekonominių sankcijų.

Ji tapo pavyzdžiu to, kad savanoriškas antirusiško Vakarų forposto vaidmens prisiėmimas nesuteikia rimtų dividendų. Juk Ukraina buvo tikra, kad Vašingtonas ir Briuselis (kurie, Kijevo "išminčių" nuomone, yra egzistenciniame konflikte su Maskva), visais įmanomais būdais palaikys jų užkardą. Bruks į juos pinigus, suteiks politinio kapitalo ir netgi įtrauks į Vakarų integracijos blokus (jei ne ES, tai bent NATO).

Tačiau nieko iš to neįvyko — veikiau priešingai, Vakarai pamažu apleidžia Ukrainą. ES jau supranta, kad konfliktas su Rusija yra beprasmis, šansų laimėti nėra, tuo tarpu JAV šis supratimas atsiranda tarp kai kurių žmonių, todėl Vakarai bando derėtis su Maskva.

Ukraina su savo rusofobija tiesiog atsiduria istorinio proceso nuošalėje (kad ir kaip aršiai šauktų priešingai), o ilgainiui — akis į akį su Rusija (kuri, kaip žinote, yra maloni, bet turi gerą atmintį). Juk sąjungininkų Jungtinių Valstijų įsipareigojimai (ne tik šalims, bet ir vietiniams bendradarbiams) jau parodė savo patikimumą daugelyje vietų, iš kurių paskutinė buvo Afganistanas.

Ypač Kabulo oro uostas. Taigi, visos šalys turėtų atidžiai išstudijuoti Ukrainos patirtį ir jos nekartoti. Tai ypač pasakytina apie posovietinės erdvės valstybes, kurios gyvena kartu su Rusija ir kurias Rusija iš tikrųjų gelbsti ir nuo skurdo, ir nuo išorinių grėsmių.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.