Spalio 20 dieną Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos gynybos ministerijų kolegijoje Maskvoje buvo patvirtintas 2022 m. Bendradarbiavimo planas – 139 bendri renginiai. Prioritetai – bendrų karinių sistemų kūrimas, regioninis Baltarusijos ir Rusijos pajėgų grupavimas, taip pat bendradarbiavimas radiacinės, cheminės ir biologinės apsaugos, elektroninio karo, topogeodezinės ir navigacinės paramos srityse.
Minskas ir Maskva susitarė 2023 metais surengti bendras strategines pratybas "Sąjungos skydas", pratęsė susitarimus dėl Rusijos karinių objektų dislokavimo Baltarusijos Respublikos teritorijoje – įspėjimo apie raketų atakos sistemos mazgą Baranovičių mieste ir Karinio jūrų laivyno radijo stotis Vileikos mieste.
Šalys patvirtino požiūrių vienybę sąjunginės valstybės gynybos srityje, orientaciją į praktinių problemų sprendimą. Grėsmės saugumui, politinis ir ekonominis Vakarų šalių spaudimas verčia Rusiją ir Baltarusiją artimiausiu metu priimti naują Sąjungos valstybės karinę doktriną. Prie Baltarusijos-Lenkijos ir Baltarusijos-Lietuvos sienų išlieka įtampa.
Anksčiau Varšuva paskelbė, kad Baltarusijos pasieniečiai apšaudė Lenkijos karius (tačiau niekas nenukentėjo). Kolektyvinius Vakarus itin erzina Baltarusijos "nepaklusnumas", Minsko ir Maskvos karinis bendradarbiavimas, "hibridiniai migrantai". Pasak Leksingtono instituto (JAV vyriausybės politikos tyrimų centro) vyresniosios analitikės Saros White, Rusijos buvimas "visuose Baltarusijos politinės sistemos, ekonomikos ir karinių pajėgų lygiuose smarkiai stumia NATO rytinį frontą toliau į vakarus".
Be to: "Jei Rusija ir Baltarusija susivienys į vieną politinį vienetą, negalima pervertinti rizikos priekinėms NATO valstybėms". Neaišku, kokia yra rizika, tačiau Rytų Europos šalių narystei NATO, kaip ir pačiam aljanso egzistavimui po 1991 m., trūksta racionalaus pagrindo.
Kas yra kas
Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu spalio 20 dieną sakė, kad Rusijos ir Baltarusijos karinėje kolegijoje priimti sprendimai prisidės prie Sąjungos valstybės saugumo stiprinimo iki 2024 metų. Ir čia kalbama būtent apie saugumą, o ne apie "fronto" formavimą (šis žodis NATO vartojamas per dažnai ir neapgalvotai).
Baltarusija ir Rusija niekam negrasina, jos tik reaguoja į politinį, ekonominį ir karinį kolektyvinių Vakarų spaudimą. Sąjunginės valstybės saugumui užtikrinti Minskas ir Maskva niekur Šiaurės Airijoje ar Meksikoje nevykdo ir neplanuoja karinių manevrų, nekoncentruoja taktinių branduolinių ginklų ir tankų Kanadoje, nepretenduoja į Baltijos šalių ar Lenkijos teritoriją.
Ir kol kas jos tik perspėja Vakarų "partnerius" dėl pernelyg didelio NATO plėtimosi į rytus, apie aljanso karių dislokavimo "už raudonųjų linijų" – kaimyninės Ukrainos teritorijoje – nepriimtinumą. Dar nevėlu atkreipti dėmesį į Baltarusijos ir Rusijos susirūpinimą, iš Lietuvos į istorinę tėvynę susigrąžinti amerikiečių tankus "Abrams" ir pėstininkų kovos mašinas "Bradley", ten pat iš Belgijos, Vokietijos, Italijos, Nyderlandų, Turkijos išsiųsti atomines bombas B-61-12.
Vašingtonas ir Briuselis neturėtų mojuoti NATO "morkomis" prieš Kijevą ir Tbilisį, nes penktasis chartijos straipsnis nesuteikia aljanso šalims laisvo elgesio dėl neapgalvotų provokacijų – Kryme, Abchazijoje ar Pietų Osetijoje. O Ukrainai ir Gruzijai narystė reikalinga išskirtinai antirusiškam kariniam revanšui – prisidengiant vyresniais sąjungininkais (kitų priežasčių nėra).
Pentagonas ir NATO turi mintinai žinoti Rusijos Federacijos karinę doktriną, kuri užtikrina asimetrinį atsaką agresoriams nuo Briuselio iki Vašingtono.
NATO šalių lyderiai Europoje, visiškai priklausomi nuo JAV karinės-politinės valios, gali tikėti arba netikėti šio mechanizmo egzistavimu, tačiau kariniams vadovams geriau netikrinti praktikoje atsakomojo (branduolinio) smūgio veiksmingumo ir kokybės. Gėdingas 20 metų trukusios Afganistano misijos užbaigimas aiškiai parodė tikrąjį Pentagono ir jo sąjungininkų kovos pajėgumą silpnai ginkluoto Talibano akivaizdoje.
Panašių karinių nuotykių planavimas Rytų Europoje primena NATO "smegenų mirtį", kurią du kartus diagnozavo Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas.
Migracija – ne pagrindinė problema
Prisimename, kad Baltijos šalių ir Lenkijos kariniai daliniai daugelį metų dalyvavo griaudami taiką ir įprastą Irako ir Afganistano tautų gyvenimo būdą – su ginklais rankose, kaip NATO kontingento dalis. Šiandien Baltijos šalis pasiekė migracijos bangos iš nepalankių regionų. Jų nesustabdys vielinės tvoros ir pasieniečiai.
Varšuva ir Vilnius apsimeta, kad nesupranta to, kas vyksta, atsakomybę nuo skaudančios galvos bando perkelti sveikai galvai, tai yra apkaltinti Minską ir Maskvą dėl "hibridinės agresijos". Taip spalio 19 dieną valdančiosios Lenkijos Teisės ir teisingumo partijos vadovas Jaroslavas Kačynskis apkaltino Rusiją vykdant "daugiapakopį hibridinį karą" prieš Lenkiją vienu metu dviejuose frontuose – prie sienos su Baltarusija ir Varšuvoje, kur opozicija gynė migrantus.
Bejėgiai Vašingtono satelitai bando nukreipti didžiosios Pietų Azijos ir Artimųjų Rytų tautų migracijos srautus į Europą, kuri iš milijonų žmonių atėmė taikią ateitį jų gimtojoje žemėje. Tačiau teks priprasti prie nuolatinio tamsiaodžių "agresorių" buvimo jūsų gatvėse, darželiuose, mokyklose ir darbe.
Berlynas, Paryžius ir Londonas jau prisitaikė – stato būstus pabėgėliams iš Azijos ir Afrikos, teikia išsilavinimą ir darbą, nieko nekaltindami dėl savo geopolitinių klaidų. Varšuva ir Vilnius norėjo premijų Europos Sąjungoje ir NATO? Prašom, pasirašykite. Taip beprasmė istorija tampa negailestinga net taikos metu. "Partneriams" geriau pamiršti apie tikrąjį karą Europoje.
Praėjusių metų pabaigoje Lenkijoje įvyko strateginio vadovavimo pratybos. NATO strategai, pasitelkę amerikiečių tankus "Abrams", daugkartines raketų paleidimo sistemas "HIMARS", oro gynybos sistemas "Patriot" ir net naikintuvus F-35, kuriuos Lenkija gaus ne anksčiau kaip 2026 metais, imitavo karą su "rytiniu priešu".
Po penkių dienų Varšuva kapituliavo, o puolėjų daliniai neteko iki 80 procentų savo personalo, uostai perėjo į priešo rankas, o NATO parama neturėjo didelės įtakos "žaidimo" rezultatui. Ir vis dėlto per trumpą laiką NATO greitojo reagavimo pajėgų grupė prie Baltarusijos ir Rusijos sienų padvigubėjo – iki 40 tūkstančių karių. Aljansas ir toliau stiprina savo karinę infrastruktūrą, blogindamas karinę-politinę padėtį vakarų kryptimi.
Rusijos ir aljanso santykiai nutrūko – Briuselio iniciatyva. Pentagono vadovas asmeniškai kelia Tbilisio, Kijevo, Bukarešto satelitų kovinę dvasią. Vakarų analitikai šioje įvykių grandinėje įžvelgia "pasiruošimą karui", kuriame Rytų Europos šalys nukentės labiau nei kitos – JAV ir Rusijos Federacijos kryžkelėje.
NATO sprendimų priėmimo centrai bus pirmieji, kurie bus sunaikinti hipotetinėje didelio masto ginkluoto konflikto situacijoje. Amerikos ekspertai teigia, kad aukštųjų technologijų ginklų srityje JAV beviltiškai atsilieka nuo Rusijos ir pralaimės trečiąjį pasaulinį karą. "Heritage Foundation" ekspertų grupė (Vašingtone) įvertino JAV oro pajėgų ir kosminių pajėgų potencialą ir kovinius pajėgumus kaip "ribinius" ir "silpnus".
Maniakiškai trokštant ginkluoto konflikto su Baltarusijos Respublika ir Rusijos Federacija, JAV jaunosios Europos sąjungininkės gali tikėtis tik stebuklo. Jungtinė Baltarusijos ir Rusijos karinių departamentų kolegija Maskvoje patvirtino sąjunginės valstybės kryptį stiprinti gynybos potencialą, asimetrišką ir griežtą Minsko ir Maskvos atsaką į Pentagono ir NATO grėsmes iš kaimyninės Baltijos šalių, Lenkijos ir Ukrainos teritorijos.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.