Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas džiugiai praneša: "Reikalingi politiniai sprendimai priimti, papildomo patvirtinimo nereikia. Iki metų pabaigos paminklas [Petrui Cvirkai] bus nukeltas."
Užverstas dar vienas Lietuvos sovietmečio puslapis ir tuščiame šiuolaikinės istorijos puslapyje bus rašoma, kad nekenčiamų sovietų laikais buvo toks rašytojas – prozininkas, poetas, publicistas, šlovinęs Lietuvos žmonių tironus ir engėjus. O už savo "darbus" net buvo paskirtas Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos valdybos pirmininku.
Gerai, jei būtų tik rašęs savo apsakymus ir romanus, šlovinančius paprasto prieškario Lietuvos žmogaus gyvenimą. Už tai galima net pagirti. Tačiau 1940 m. įstojo į Tarybų Sąjungos komunistų partiją po to, kai, būdamas "Liaudies Seimo" deputatu, kartu su kitais deputatais – rašytojais Liudu Gira, Justu Paleckiu ir poete Salomėja Nerimi – tapo įgaliotosios delegacijos, kuri kreipėsi į TSRS Aukščiausiąją Tarybą dėl Lietuvos priėmimo į Tarybų Sąjungą, nariu.
Bet tai šiandien Lietuvoje yra baisus nusikaltimas, už kurį reikia ne ant pjedestalo Vilniaus centre stovėti, o būti pasmerktam. Aršiausi patriotai – konservatoriai ir liberalai – šį Lietuvos istorijos valymą darė visus nepriklausomybės metus. Pirmaisiais "atkurtos nepriklausomybės" metais jie nuvertė paminklus pasaulinio komunizmo pradininkams – nuo Karlo Markso iki Stalino ir tarybinių generolų, išlaisvinusių Lietuvą iš fašizmo.
Laimei, Lietuvoje buvo blaiviai mąstantis verslininkas, buvęs Druskininkų meras Vilius Malinauskas. Už savo pinigus surinko beveik visus paminklus visoje Lietuvoje ir atvežė į ežero pakrantę kurorto apylinkėse bei organizavo "Sovietinio laikotarpio parką" – Grūtą. Šiandien šią Druskininkų kurorto atrakciją kasmet aplanko dešimtys tūkstančių turistų iš viso pasaulio.
Pasirodo, iš istorijos galima gerai užsidirbti. Malinauskas pasiūlė valdžiai išvežti ir keturias sovietmečio skulptūras, kurias meras Remigijus Šimašius nuo sostinės Žaliojo tilto nukėlė pirmosiomis dienomis po išrinkimo į šį postą. Bet skulptūros, pagal oficialią versiją – nuimtos "restauravimui", jau septintus metus stovi už vieno sandėlio. Apie jokį atnaujinimą nėra nė kalbos.
O meras Šimašius puikuojasi savo pasiekimais kovoje su sovietais: kaip aš juos prigavau? Kol aš būsiu meras, šie "balvonai" niekada daugiau neiškils prieš mano gentainių akis! Kažkaip panašiai galima trumpai perteikti mero žodžius. O dabar beveik toks pat likimas laukia ir Petro Cvirkos.
Paminklas jam iš aikštės Vilniaus senamiestyje persikels į Lietuvos nacionalinio muziejaus teritoriją, kad jo darbuotojai per mokyklines išvykas rodytų į jį pirštais ir apmėtytų žodiniu purvu.
O tarp pajuokų atsainiai, neakcentuodami sakys, kad Petro Cvirkos romanas "Žemė maitintoja" iki šiol laikomas geriausiu kūriniu apie Lietuvos valstiečių gyvenimą, o romanas "Meisteris ir sūnūs" buvo puikiai įvertintas kritikų ir skaitytojų už spalvingus kaimo amatininkų įvaizdžius.
Gal dėl to šis paminklas ir gyvavo 30 metų šiuolaikinės istorijos, nebuvo nugriautas. Vis dėlto sostinės savivaldos kultūros ir mokslo bendruomenės raginimas neliesti skulptūros pasirodė esąs šauksmas tyruose.
"Atsižvelgdami į jo [Petro Cvirkos] istorinę asmenybę, indėlį į lietuvių literatūrą, taip pat į vertingąsias paminklo savybes, demontavimą organizuosime su derama pagarba ir rūpestingumu. Dėl jo įsigijimo ir panaudojimo edukaciniais tikslais jau susitarėme su Lietuvos nacionaliniu muziejumi", – sakė Benkunskas ir vicemero skruostu nuriedėjo krokodilo ašara.
O autoriui į galvą šovė ciniška frazė, pasakyta kriminalinio autoriteto Gorbatyj kultiniame detektyve "Susitikimo vietos pakeisti negalima": "Nebijok – mes tave neskaudžiai papjausime. Čik – ir tu jau Danguje."
Lietuvos kultūros istorijoje liks tik pora žodžių apie talentingą prozininką ir poetą Petrą Cvirką ir paauksuoti tomai apie puikų pianistą Vytautą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.