Šį kartą Europos Vadovų Tarybos posėdžio fonas buvo ypatingas — Europoje siautėja dujų kainų krizė ir Lenkija, kurios Konstitucinis Teismas nusprendė, kad nacionalinė teisė svarbesnė už europinę. Kitaip tariant, blokas susidūrė su fundamentaliais iššūkiais, ir kam, jeigu ne valstybių narių vadovams, juos spręsti.
Tačiau, jeigu jūs paskaitysite oficialią jų susitikimo rezultatų apžvalgą, nustebsite. Pavyzdžiui, joje kalbama pirmiausiai apie trumpalaikes energetinės problemos sprendimo priemones, o ilgalaikėje perspektyvoje, kaip savo Twitter parašė Europos Komisijos pirmininkė, "mes pažiūrėsime, kaip sukurti strategines dujų atsargas; ištirsime bendrus pirkimus".
Jūs tik pagalvokite — kainos yra milžiniškos čia ir dabar, o jie žiūrės ir tirs. Situacija reikalauja greitų sprendimų, o jie, kaip nurodyta galutiniame suvažiavimo dokumente, sugrįš prie problemos gruodį. Namas jau dega, o jie gruodį spręs, kaip jį gesinti. Labai primena animacinį filmuką apie vėžlį, kuris kaskart išeidavo į lauką apsirengęs pagal metų laiką, kuris jau praėjo.
Tačiau energetikos atveju bent jau kalbama apie kažkokius konkrečius žingsnius. Lenkijos atveju viskas žymiai blogiau.
Galutiniame suvažiavimo dokumente ji net nepaminėta — yra tik mįslinga frazė: "Jie taip pat diskutavo dėl teisės viršenybės principo". Kitaip sakant, žlugdomas visos Europos Sąjungos teisinis pagrindas, o jie diskutuoja. Tiesą pasakius, tai panašu į situaciją, kai kokią nors valstybę užpuolė priešas, kariniai veiksmai jau prie sostinės, o jos vadovai diskutuoja, ką gi daryti, ir linkę "neaštrinti padėties".
Kodėl taip yra? "Mes turime elgtis griežtai. Lenkijos teismų sistemos nepriklausomybė yra esminis klausimas, kurį mes turime aptarti. Sunku įsivaizduoti, kaip naujas didelis pinigų fondas gali būti prieinamas Lenkijai, kol tai nėra išspręsta". Galvojate, tai pasakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ne — tai buvo Olandijos ministras pirmininkas.
Gal Merkel pasakė: "Jeigu jūs norite būti klubo dalimi ir naudotis klubo privalumais, jūs privalote žaisti pagal taisykles. Raudona linija buvo peržengta, ir mes negalime to priimti"? Ir vėl ne — tai buvo Belgijos premjeras. O Merkel kaip katinas Leopoldas ragino ieškoti kompromiso dialogo keliu, ir ne tik dėl Lenkjos, bet ir bendrai dėl valstybių požiūrio į ES ateitį (glaudesnę integraciją).
Iš esmės ji yra teisi — šiandieninis Varšuvos iššūkis tėra bendros problemos atspindys: ES jau seniai laikas sistemiškai apsispręsti, kaip ji atrodys. Tačiau Merkel neteisi, kai siūlo kalbėtis su tais, kurie nori, kad viskas būtų, kaip jie nori, ir jiems už tai nieko nebūtų. Dabar tokia situacija, kai, kaip sakoma, reikia iš pradžių šaudyti, o po to aiškintis.
Kitaip tariant, teisinis Lenkijos ir vertybinis (dėl LGBT) Vengrijos maištas stumia Sąjungą į kampą, atimant galimybę atidėti fundamentalius sprendimus. Atitinkamai, kalbų ir įtikinėjimų laikas baigėsi — dabar Varšuvą ir Budapeštą iš pradžių reikia nubausti (pirma finansiškai, o po to, jeigu reikės, ir balso teisę atimti), o vėliau pradėti dialogą iš jėgos pozicijų.
Žinoma, galima nesutikti su seksualinių mažumų ideologija, kuri primetama ES nariams, ir bloko federalizacijos idėja. Tačiau tada visi, kam tai nepatinka, pirmyn Didžiosios Britanijos keliu — arba LGBT ir finansinė parama, arba savarankiškas gyvenimas.
Problema ta, kad Europoje seniai pasibaigė lyderiai, kurie galėjo priiminėti ryžtingus sprendimus, nebijoti perkirsti Gordijaus mazgą, veikti pagal principą "geriau baisi pabaiga negu siaubas be pabaigos". Šiandien akivaizdu, kad Vengrija ir Lenkija tiesiog tyčiojasi iš Briuselio, nes yra įsitikinusios, kad jis nieko jiems nepadarys — net pinigus galiausiai bus priverstas išmokėti.
Ir kai Vokietijos — pagrindinės ES valstybės, turinčios rodyti pavyzdį ir vesti į priekį — vadovė faktiškai išduoda bloką, kurio didelė dalis narių (ypač Prancūzija) pribrendo ryžtingai pozicijai, pradedi galvoti, kad arba Europos Sąjunga yra tiesiog pasmerktas sunkiai sergantis pacientas, nenorintis ir/ar nesugebantis sau padėti, arba kad kažkam reikia, kad taip būtų.
Tačiau Vilnių tokia situacija vienareikšmiškai tenkina. Jos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis prisipažino — šalis pateko į keblią situaciją, nes viena vertus, Lenkija yra jos svarbi (strateginė) partnerė, kita vertus, Lietuva negali ignoruoti ES teisės viršenybės principo.
Tuo pat metu Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda Lenkijos kolegos vizito į Vilnių metu, kalbėdamas apie ES bandymus susieti minėtą principą su finansinėmis sankcijomis, pareiškė: "Net jei tai būtų teisiškai galima, tai moraliai yra labai žalingas precedentas, kuris padarys neįsivaizduojamą žalą ES vienybei". Todėl geriausias variantas Lietuvai, anot Landsbergio — dialogas tarp Varšuvos ir Briuselio be sankcijų taikymo, kaip siūlo Merkel.
Apibendrinant, galima dar kartą konstatuoti: Europos Sąjunga kaip institucija negali greitai ir efektyviai spręsti didelių krizių. Taip buvo pandemijos pradžios metu, taip yra dabar su dujų kainomis. Ir net kai Lenkija ima griauti ES pamatus, blokas nesugeba (galbūt dėl to, kad paprasčiausiai bijo, o gal dėl to, kad kažkas trukdo) priimti ryžtingų sprendimų — geriau nubausti Baltarusiją, nes paprasčiau, ir dėl to visi sutaria.
Tai, žinoma, tenkina tokias valstybes kaip Lietuva, nes praplečia jų manevravimo laisvę, bet laidoja ES projektą. Todėl, kaip paradoksaliai tai beskambėtų, šiandien Europos Sąjungai norisi palinkėti dar daugiau didelių krizių, dar daugiau Lenkijų ir Vengrijų, kad ji pagaliau arba subyrėtų, arba pasikeistų, kad galėtų efektyviai judėti į priekį be "penktų ratų". Su kuo tokiu atveju būti Lietuvai, spręsti tik jai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.