Galima diskutuoti, kodėl prasidėjo ir paaštrėjo migrantų krizė Baltijos regione bendrai ir Baltarusijos-Lenkijos pasienyje konkrečiai. Vakaruose daug kas bando dėl visko kaltinti Minską ir net Maskvą, kuri tariamai visa tai ir sugalvojo (pavyzdžiui, tam, kad galėtų ramiai užpulti Ukrainą). Kita pusė akcentuoja pačių Vakarų karus, dėl kurių atitinkamų šalių gyventojai nori persikelti į Europą.
Tačiau esminis klausimas - kaip išspręsti susidariusią problemą (pradžiai - Baltarusijos-Lenkijos pasienyje)? Migrantai nori į Vokietiją. Pastaroji, lygtais, pasiruošusi juos priimti. Baltarusija sako, kad gali nugabenti juos, kur reikia. Vokietijos kanclerė Angela Merkel aptarė situaciją su Vladimiru Putinu, o po to ir su Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka. Europos Sąjungoje pastarasis laikomas nelegitimiu, bet Vokietijos vadovė nusprendė elgtis konstruktyviai, o ne politizuotai (galbūt, todėl, kad ji daugiau neturi, ką prarasti, ir gali išeiti kaip sėkminga krizių vadybininkė).
Tačiau Lietuvos reakcija į Merkel veiksmus buvo kritiška. Atrodytų, kad Vilnius turėtų džiaugtis, nes gali sumažėti įtampa pasienyje, ir tuo pat metu bus išsaugotas jo vertybinis veidas, nes čia Merkel kalba su Lukašenka, o ne Gitanas Nausėda. Bet Lietuva ir vėl praleido gerą progą patylėti.
"Prašyti Rusijos pagalbos arba tartis su A. Lukašenka - tai kelias į pragaištį, parodant, kad Europa silpna ir negeba rasti sprendimų", - pareiškė šalies užsienio reikalų ministras, konservatorius Gabrielius Landsbergis.
Dar griežčiau pasisakė Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas, taip pat konservatorius Žygimantas Pavilionis. Merkel skambutį jis pavadino asmenine iniciatyva, prieštaraujančia ES linijai. "Bet koks ES skaldymas padės autokratiniams režimams įtvirtinti savo naratyvą, kurį girdime kiekvieną dieną. Mūsų vienybė - vienintelis dalykas, kuris gali mus apsaugoti nuo tokių krizių, aiškiai įvardijant, kas yra kaltas. O kaltas yra A. Lukašenka, už jo stovintis V. Putinas, ką, beje, ponia A. Merkel aiškiai įvardijo anksčiau, ir tiesą pasakius, kiti autokratiniai režimai, ta pati Kinija, kuri nuosekliai dengia tuos veiksmus Jungtinėse Tautose", - apibendrino Pavilionis. Įrodymai? O kam įrodymai - jeigu pasaulyje vyksta kažkas blogo, kaltas Lukašenka; jei ne jis, tada Putinas; jei ne Putinas, tada Kinija.
Įdomu, kad Lietuvos prezidento patarėja Asta Skaisgirytė pažymėjo: "Sankcijos taip, reikalingos už tuos, kaip mes manome, nusikaltimus žmogaus teisėms ir apskritai žmogiškumui. Tačiau ar tai padeda išspręsti situaciją - ne, situacijos išspręsti tai nepadeda, iki šiol nepadėjo išspręsti, ir todėl turime žiūrėti į kitas priemones, kurios yra mūsų arsenale. Kalbėjimasis ir yra viena iš tokių priemonių, todėl visiškai jo nesmerkiame - atvirkščiai, manome, kad per Vokietijos ir Prancūzijos lyderius galime pasiųsti žinutes tiems autokratiniams lyderiams, su kuriais mes nesišnekame".
Šiame kontekste reikėtų užfiksuoti du dalykus. Pirmas, ir vėl viešai išsiskyrė prezidentūros ir konservatorių pozicijos. Antra, prezidento atstovės nuomonė yra daugiau ar mažiau racionali. Kita vertus, pats Nausėda pareiškė: "Deja, tai, kas vyksta pastaruoju metu, verčia tikrai vienaip ar kitaip sieti Rusiją su šitais veiksmais, ir tam yra daugybė įrodymų, patvirtinimo ženklų. Pirmiausiai, tai rodo akivaizdus migrantų keliavimo per Maskvą suaktyvėjimas, kompensuojant tam tikras netektis dėl skrydžių iš Irako atšaukimo. Automatiškai padidėjo skrydžiai per Maskvą su vėlesniu tikslu nusileisti Minske ir važiuoti prie sienos, pamėginti kirsti Europos Sąjungos sieną". Kaip sakoma, nuo genialumo iki beprotybės - vienas žingsnis.
Iš viso aukščiau pateikto konteksto matosi, kad Lietuvos pozicija iš esmės susiveda į du dalykus - dėl migrantų krizės kalta Baltarusija ir Rusija, kuri kontroliuoja Baltarusiją; su šių valstybių lyderiais nereikia kalbėtis (Nausėdos patarėjos pareiškimas atrodo labiau kaip išimtis iš taisyklės). Ir tokia pozicija sutampa su Lenkijos požiūriu. Kokios priežastys?
Lenkai susipyko su Briuseliu, bet dabartinė situacija jų pasienyje su Baltarusija verčia visus pamiršti apie tai ir žiūrėti į Varšuvą kaip į visos Europos gynėją. Lietuva problemų su ES neturi, bet migrantų krizė ir jai leidžia sureikšminti save bei sustiprinti "rusiškos grėsmės" darbotvarkę (jau nekalbant apie finansinę paramą). Ir nesvarbu, kad pastaruoju atveju "ženklų" daugiau nei akivaizdžių įrodymų - svarbiausia tiesiog kaltinti Rusiją, kad Europa nepamirštų, jog Maskva tai blogis (o gal dar ir "Šiaurės srautą 2" vis tik pavyks sustabdyti).
Kokios yra šios istorijos išvados? Pirma, Europai sunkiai sekasi spręsti nelegalios migracijos klausimus - taip pat todėl, kad šiuo atveju jai vienareikšmiškai vis dar trūksta vienybės: dominuoja nacionalinių valstybių interesai, Vokietijai nusispjauti į Lenkijos ir Baltijos šalių poziciją, o Varšuva ir Vilnius, atrodo, bando išnaudoti situaciją savo naudai (tai yra, toks įspūdis, kad procesas jiems svarbesnis už rezultatą).
Antra, kol kas iki galo neaišku, kuo viskas pasibaigs - lygtais, istorija artėja prie laimingos pabaigos, kuri daugiau ar mažiau patenkins visus (pavyzdžiui, Lukašenkai pavyko priversti Europą su juo kalbėtis), tačiau bet kuriuo momentu viskas gali apsiversti aukštyn kojomis. Bet net jeigu Baltarusijos pasienyje nebeliks migrantų, sankcijos jai niekur nedings, o tai reiškia, kad iki įtampos sumažėjimo regione dar toli (tuo labiau, kad neramu ir Ukrainoje).
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija