Tokie pareiškimai – o jie pastaraisiais metais pasitaiko dažnai – kelia nerimą. Nes neaišku, ar žmonės (o kalbame apie aukščiausius Vakarų elito atstovus) iš tikrųjų tiki tuo, ką sako, ar jiems tai yra ne kas kita, kaip patogus propagandinis šūkčiojimas, rašo RIA Novosti autorė Irina Alksnis.
Be to, antrasis variantas būtų daug geresnis už pirmąjį, nes ciniška veidmainystė ir apgaulė šiuo atveju yra geriau nei akivaizdus neprofesionalumas, giliausias geopolitinio priešo nesupratimas ir bendras intelekto trūkumas.
Plačiai žinoma, kad Vladimiras Putinas TSRS žlugimą laiko didžiausia praėjusio šimtmečio geopolitine katastrofa ir niekada neslėpė savo sentimentų šiai erai. Anot Nuland ir jos bendražygių, to aiškiai pakanka, kad būtų galima įtarti jį turint klastingų planų atgaivinti "blogio imperiją".
Tai, kad Rusijos prezidentas ne kartą kritikavo sovietinę sistemą, nurodydamas tiek jos sistemines ydas, tiek konkrečias lemtingas TSRS vadovybės klaidas, jie, matyt, laiko tokiu nereikšmingu faktu, kad nemano, jog į tai reikia atsižvelgti.
Tuo tarpu būtent čia koncentruojasi Vladimiro Putino požiūris į sovietinį mūsų istorijos laikotarpį ne kaip žmogaus (apie tai jam išlikę geri to meto prisiminimai), o kaip valstybės veikėjo, kuris jau trečią dešimtmetį pirmiausia atsakingas už šalies likimą. Šiomis dienomis vėl aktyviai laužomos ietys ginčuose dėl TSRS žlugimo priežasčių ir kaltininkų.
Tačiau turimose versijose nėra tiek daug kardinalių prieštaravimų, todėl galima apibendrinti daugumą svarstymų, išsakytų keliose tezėse. Pirma, Tarybų Sąjungos krizę ir žlugimą lėmė vidinės priežastys. Išoriniai veiksniai – ypač destruktyvus Vakarų propagandos vaidmuo – suvaidino tik nedidelį, pagalbinį vaidmenį.
Antra, vidinės priežastys pirmiausia buvo sisteminio pobūdžio. Tai, žinoma, buvo konkretūs konkrečių žmonių sprendimai, kurie turėjo mirtinas pasekmes. Tai pasakytina ir apie Belovežo susitarimus, pasirašytus lygiai prieš 30 metų.
Tačiau pats faktas, kad devintajame dešimtmetyje didelę sovietinio elito dalį sudarė žmonės, kurie entuziastingai naikino valstybę (ir tai pakėlė juos į pačią karjeros viršūnę, o likusieji tyliai sutiko su naujuoju status quo ir tik retas bandė tam pasipriešinti), liudija esmines sovietinės kadrų politikos ydas.
Galima prisiminti ir tautinį principą, kuris buvo padėtas kaip TSRS valstybės kūrimo pagrindas ir suvaidino lemtingą vaidmenį jos likime – apie tai ne kartą kalbėjo ir Putinas.
Trečia – logiškai išplaukianti iš pirmųjų dviejų punktų: TSRS žlugimas buvo neišvengiamas dėl pačios jos įkūrimo ypatumų.
Taigi, šalis surengė puikų septyniasdešimties metų eksperimentą, kuris baigėsi tokia pat grandiozine nesėkme. Be to, Rusija – RSFSR pavidalu – šiame eksperimente veikė kaip pagrindinė donorė ir išteklių šaltinis (nuo žmogiškųjų iki finansinių), o tai turėjo ne patį geriausią poveikį jos raidai tuo laikotarpiu.
Daugeliu socialinių ir ekonominių rodiklių ji pastebimai atsiliko nuo kitų sąjunginių respublikų. Be to, Tarybų Sąjungos, kaip valstybinio-politinio darinio, mirtis šaliai sukėlė skaudžias pasekmes, ji atsidūrė ant išlikimo slenksčio. Kai kuriuos neigiamus padarinius (pavyzdžiui, dėl XX a. 9-ojo dešimtmečio demografinės nesėkmės) Rusija jaus dar dešimtmečius.
Tiesą sakant, visa Putino, kaip valstybės vadovo, politika iš esmės yra tiesioginė sovietinio projekto priešingybė: konservatizmas prieš ideologinį radikalizmą; laipsniškos (per lėtos, anot nepatenkintųjų) transformacijos prieš revoliuciją; žmonių gelbėjimas prieš mobilizaciją ir superpastangas; natūralus, organinis augimas prieš greitas reformas pagal spekuliacinį utopinį modelį. Ir taip toliau.
Putinui ir visai Rusijos valstybinei vadovybei Tarybų Sąjunga, išlikdama daugybės nuostabių ir šilčiausių prisiminimų objektu, valstybine-politine prasme yra daugiau atgrasantis faktorius. Pavyzdys, kaip tai padaryti, tikrai nėra būtinas, nes šis kelias garantuotai nuves į dar vieną nacionalinę katastrofą gana netolimoje ateityje. Juk septyni dešimtmečiai šaliai – ypač tokiai kaip Rusija – yra nepaprastai trumpas laikotarpis.
Visa tai, kas išdėstyta aukščiau, jokia paslaptis. Atvirkščiai — daugeliui visa tai yra nuvalkiotos ir net nuobodžios įprastos tiesos. Daugeliui, bet akivaizdu, kad ne Vakarų ekspertų bendruomenei, tiems žmonėms, kurie savo žiniomis ir supratimu apie Rusiją remiasi priimdami sprendimus Vašingtone, Londone, Berlyne, Briuselyje ir kitose Vakarų sostinėse.
Štai kodėl dialogas tarp šalių sukelia vis gilesnį abipusį sąmyšį. Vykusios Rusijos ir Amerikos prezidentų derybos internetu šią tendenciją tik pagilino. Iš pradžių Vakarai visame pasaulyje sukėlė žiniasklaidos isteriją apie beveik iš anksto nulemtą Maskvos invaziją į Ukrainą (kokiu tikslu?!) – ir patys tuo mielai patikėjo.
Tiesa, reikia pripažinti, kad pasaulio paveiksle, kur Kremlius vadovaujasi Porto principu ("Aš kovoju dėl to, kad kovoju") ir yra pasirengęs netikėtai įsiveržti į kaimyninę šalį, mintis apie megalomanišką Vladimiro Putino troškimą atkurti tai, kas prarasta prieš trisdešimt metų, visiškai atitinka situaciją. Rusijai belieka santūriai komentuoti keistą – jei ne visai neadekvatų – savo partnerių elgesį. Na, ir paruošti viršgarsinius, branduolinius ir kitokius "tramdomuosius marškinius" – jei situacija pablogėtų.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.