Gyvenimas be TSRS: pagrindinės XX amžiaus geopolitinės katastrofos ištakos ir reikšmė

Sukanka 30 metų nuo TSRS žlugimo — 1991 metų gruodžio 8 dieną Baltarusijos Respublikos, Rusijos Federacijos (RSFSR) ir Ukrainos vadovai pasirašė "Nepriklausomų valstybių sandraugos sukūrimo susitarimą" (neoficialiai — Belovežo susitarimas)

Rusijoje gana dažnai ir nuožmiai ginčijamasi, ir kol galiausiai išnyks TSRS mačiusios kartos, bus ginčijamasi, ar buvo įmanoma išsaugoti Sąjungą. Dauguma ginčo dalyvių laikosi ekonominio determinizmo pozicijos.

Ar tikrai ekonomika buvo negyvybinga

Vieni sako, kad sovietų ekonomika nebuvo gyvybinga, todėl Sąjungos nepavyko išsaugoti, o kiti teigia, kad sovietų ekonomika buvo daugiau nei gyvybinga ir Sąjunga būtų išlikusi, jei ne Gorbačiovo, Jelcino, Kravčiuko, Šuškevičiaus ir taip toliau (kiekvienas turi savo išdavikų ir savo pagrindinio išdaviko, sunaikinusio TSRS, sąrašą) išdavystė.

Sutinku su pirmaisiais, kad sovietų ekonomika Sąjungos pabaigoje nebuvo negyvybinga. Man tai tapo aksioma, kai 1990 metais šalyje staiga dingo cigaretės. Jos visiškai išnyko kartu su cigarais ir kitais tabako gaminiais. Jos neatsirado nei per dieną, nei per savaitę, nei per mėnesį, tik po pusantro ar dviejų mėnesių deficitas pamažu ėmė nykti dėl aiškiai nepakankamais kiekiais įvežamos importinės produkcijos.

Didžiulėje šalyje, kurios ekonomiką kontroliavo Valstybinis planavimo komitetas ir kurioje veikė dešimtys tabako fabrikų, momentinis tabako gaminių išnykimas reiškė ne tik rūkalių problemą — daugumai pavyko kažkaip išgyventi šį deficitą. Gamybos trūkumas lėmė, kad gamyklos sustojo, dešimtys tūkstančių žmonių, nors ir laikinai, dviem ar trims mėnesiams, bet liko be darbo.

Tai yra, Valstybinė planavimo komisija nenumatė pakankamo kiekio žaliavų pristatymo iš užsienio, o nuosava gamyba buvo nepajėgi patenkinti TSRS poreikių.

Tai parodė pagrindinę problemą: sovietinė ekonomika nustojo egzistavusi kaip sistema. Tai reiškia, kad TSRS ekonominės problemos buvo ne laikinos, o sisteminės, o sisteminės problemos negali būti įveikiamos jas sukėlusios sistemos rėmuose.

Sovietų Sąjunga galėjo ir toliau egzistuoti. Kas nutiko?

Bet tai visai nereiškia, kad TSRS turėjo subyrėti. Taip, Sąjunga tapo ekonomiškai neveiksminga. Tačiau ji galėjo toliau formaliai egzistuoti net ir po galutinės ekonomikos mirties. Taip formaliai egzistuoja Somalis, Afganistanas ir Ukraina. Šios šalys yra daug prastesnėje padėtyje nei buvo TSRS devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje.

Somalyje administracinė ir politinė vertikalė visiškai sunaikinta, Ukrainoje jos egzistuoja formaliai, nevykdydamos savo konstitucinių įsipareigojimų ir nebendraudamos tarpusavyje. Valstybingumo klasikine prasme Kijeve jau seniai nėra. Afganistane talibai (kol kas nesėkmingai) bando atgaivinti įprastą valstybingumą, sunaikintą per penkis dešimtmečius trukusį pilietinį karą.

Sąjungoje ekonomikos žlugimas dar neišsiliejo į valdymo struktūras. Jos ir toliau atliko savo funkcijas po TSRS žlugimo. Be to, kai kurios iš jų buvo tokios centralizuotos ir taip prastai padalytos, kad, pavyzdžiui, NVS jungtinės ginkluotosios pajėgos, vadovaujamos maršalo Šapošnikovo, egzistavo iki 1993 metų.

Tačiau Sąjunga buvo sugriauta ne dėl atskirų pareigūnų išdavystės. Jeigu veikia visas valstybės aparatas, tai jis sugeba lokalizuoti ir nuslopinti išdavystės bandymą net ir valstybės vadovo bei net jei jam pritaria aukščiausi pareigūnai. Galų gale net Nikolajus I pripažindavo, kad šalį valdo klerkai, tai yra, vidurinė biurokratinė grandis, iš tikrųjų laikantys savo rankose visų bet kurios šalies gyvenimo sferų valdymo mechanizmus.

Tikroji skilimo priežastis

Būtent biurokratija atsisakė TSRS (žinoma, biurokratija kaip klasė, pavieniai biurokratai liko ištikimi mirštančiajai valstybei, o jų buvo daug).

Biurokratams signalu tapo sprendimas panaikinti šeštąjį Konstitucijos straipsnį, kuriame TSKP buvo paskirta vadovaujančia sovietinės visuomenės jėga, ir Kremliaus bandymas priverstinai pakeisti partijos valdžią sovietų valdžia.

Dėl to partija atidavė valdžią, bet sovietai nesugebėjo jos perimti — šalyje ėmė augti politinis chaosas.

TSRS likvidavimą lėmė visas kompleksas priežasčių. Jas galima trumpai apibūdinti taip: susidūręs su augančiais ekonominiais sunkumais, valdančiųjų partijų elitas bandė keisti valdymo modelį.

Buvo daroma prielaida, kad sujungus tose pačiose rankose (tarybose) valdžią ir atsakomybę, kurios anksčiau buvo dalijamos (partija gavo valdžią, o taryba – atsakomybę), smarkiai padidės valdymo efektyvumas.

Iš tikrųjų, TSKP istorijos katedrų, marksizmo-leninizmo universitetų ir aukštųjų partinių mokyklų absolventai itin prastai ir dogmatiškai įsivaizdavo ne tik sovietinę ekonomiką, kurią norėjo reformuoti, bet ir rinkos ekonomiką, kurios siekė. Jie nesugebėjo suformuluoti suprantamų reformų tikslų ir uždavinių, o matant, kaip partijos palikta ir sovietų nepaimta valdžia tirpsta ore, ir juos apėmė panika.

Visi panikuoja

Partijos elitą sukrėtė chaotiškas ir katastrofiškai destruktyvus Kremliaus reformų pobūdis. Kremlius įtarė regiono elitą kontrreformų nuotaikomis, dažnai pagrįstai. Tarp aukščiausios ir viduriniosios vadovybės slypėjo nepasitikėjimo bedugnė. Kremlius bandė rotuoti vietinius darbuotojus, bet tik pablogino savo padėtį, iškeisdamas senus, patikimus ir nuspėjamus partnerius į nežinomus ir neatsakingus populistus.

Būtent dėl ​​politinio chaoso biurokratinėje aplinkoje kilo nuotaika: "Gelbėkitės, kas gali!"

Kremliaus valdžia, praradusi vidutinio lygio biurokratijos paramą, staiga pajuto tuštumą ir nuskendo. Iš esmės dėl to Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas nedrįso jėga numalšinti Belovežo sąmokslo. Manau, kad jo bailumas taip pat turėjo įtakos, bet jis buvo bailus, nes toli gražu nebuvo tikras, kad jo paties saugumiečiai vykdys įsakymą suimti sąmokslininkus, o ne jį.

Regiono elitas, matydamas centro bejėgiškumą, galiausiai priėjo prie išvados, kad reikia paimti likimą į savo rankas.

Sąjunga mirė dėl to, kad kritiniu istorijos momentu neatsirado politinės jėgos, suinteresuotos ją išsaugoti, išskyrus kelias dešimtis aukštų, tačiau diskredituotų ir žmonių paramos neturinčių aukštesnės biurokratijos atstovų.

Tuo pat metu Sąjungą išardę žmonės, tikėdamiesi, kad jiems bus lengviau susitvarkyti savo likimus be neadekvačios centrinės valdžios įsikišimo, taip pat iš pradžių nesuprato, ko jie siekia, kokią galutinę politinę konfigūraciją norima sukurti posovietinėje erdvėje ir kaip tai padaryti.

Chaosas visoje Sovietų Sąjungoje

Todėl pirmieji 1991 metų sprendimai nenumatė šalies likimo. Daugeliui atrodė, kad skilimas nėra galutinis, Sąjunga tiesiog pakeis pavadinimą, centrinę valdžią ir formą. Iš pradžių jie kalbėjo apie SVS (Suverenių valstybių sąjungos) sukūrimą. 1991 metų gruodžio 8 dieną, pasirašius Belovežo sprendimus dėl TSRS iširimo, buvo nuspręsta trims (Rusijai, Ukrainai, Baltarusijai) sukurti Slavų valstybių sąjungą.

Priminsiu, kad tuo metu Baltijos šalys, Moldova, Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija ir Ukraina jau buvo paskelbusios savo nepriklausomybę. Jei Minske ir Kijeve procesai buvo vykdomi grįžtamaisiais politiniais metodais, tai Baltijos valstybes buvo galima sulaikyti tik ginklo jėga, o Moldovoje jau kelerius metus virė Padniestrės konfliktas, peraugęs į karą.

Panašiai Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho išsivystė į pirmąjį Karabacho karą. Gruzija buvo ant nuvertimo slenksčio (1992 metų sausio 2 dieną) pirmasis jos prezidentas Zviadas Gamsachurdija, kuris, beje, jau padėjo pamatus būsimiems Pietų Osetijos, Abchazijos ir Adžarijos konfliktams. Tadžikistanas atsidūrė ant pilietinio karo slenksčio.

Taigi, Belovežo susitarimų signatarai greičiausiai iš pradžių tikrai manė, kad kvazi susivienijimas apsiribos slavų valstybėmis. Tačiau tą pačią dieną jie persigalvojo ir naujajai sąjungai suteikė labiau kompromisinį pavadinimą — Nepriklausomų valstybių sandrauga (NVS), palikdami duris atviras norintiems.

Iš pradžių susidomėjo visa Vidurio Azija (Turkmėnija ilgainiui tapo asocijuota nare), tada Užkaukazė bei Moldova, ir tik Baltijos valstybės principingai liko už NVS ribų.

Prasidėjo chaotiškas struktūros, kurios funkcijos iš pradžių buvo nesuprantamos net jos kūrėjams, pervadinimo ir kūrimo procesas. Sprendimas pertvarkyti NVS į visavertę tarptautinę organizaciją buvo priimtas tik 1993 metais, o vėliau ir įgyvendintas. Tuo tarpu Ukraina nepasirašė NVS chartijos ir laikė save ne nare, o NVS dalyve.

NVS kaip civilizuotų skyrybų ir integracijos būdas vienu metu

Jau pirmosiomis dienomis NVS narės jos perspektyvas vertino diametraliai priešingai. Sandrauga buvo vadinama ir integracijos, ir civilizuotų skyrybų mechanizmu. Be to, dažnai priešingus vertinimus teikdavo tų pačių šalių politikai.

Visa tai liudija, kad TSRS žlugimo metu nebuvo įveikta panika biurokratinėje aplinkoje ir augantis administracinis chaosas. Jie ir toliau charakterizavo daugumos posovietinių šalių politiką iki 1993–1994 metų. Per šį laikotarpį teoriškai buvo galimybių ir naujai integracijai, ir tolesnei dezintegracijai.

Tačiau nuo 1992–1993 metų sandūros problemų ėmė mažėti, naujosios valstybės pagaliau ėmė formuotis atskiromis administracinėmis struktūromis, palaidojusiomis politinės integracijos projektus, o ekonominė integracija apsiribojo bandymu išsaugoti ypač svarbius posovietinėms ekonomikoms ekonominius ryšius.

1992 metų gegužę NVS buvo papildyta Kolektyvinio saugumo sutartimi (KSS, ratifikuota 1994 metų balandį), kuri tapo platforma įveikti vėlyvą sovietinį chaosą karinėje srityje.

Iki 90-ųjų vidurio tapo aišku, kad NVS įvykdė savo pagrindinę užduotį (tuo pačiu paaiškėjo, kokia ta užduotis). Posovietinis chaosas buvo įveiktas visose srityse, valstybės tapo galutinai suverenios, o jų elitas buvo nacionalizuotas.

Nuo 1990-ųjų antrosios pusės daugumos posovietinių ekonomikų augimas iš pradžių buvo lėtas, o vėliau vis spartesnis — pasibaigė 90-ųjų pabaigos–2000-ųjų vidurio krizėmis.

Naujos integracijos formos

TSRS atgimimo langas kitu pavadinimu ir minkštos konfederacijos pavidalu, kuris anksčiau buvo vos pravertas, galiausiai buvo uždarytas. Nuo to momento posovietinės erdvės integracija galėjo būti vykdoma tik visiškai kitais principais – kaip vienos ekonominės, teisinės, karinės ir tik tada politinės erdvės kūrimas. Ne kaip vientisa struktūra, o kaip įvairių struktūrų ryšių ir sąveikos formos.

NVS ir KSS formatai nebeatitiko skubių užduočių. Todėl NVS praktiškai virto aukščiausių vadovų klubu, kurio rėmuose prezidentai, premjerai ir pagrindiniai ministrai gali preliminariai aptarti Sandraugai aktualius klausimus, aptardami sprendimų formatus.

KSS buvo paversta KSSO. Paskelbta kelių greičių integracijos koncepcija, pagal kurią pradėtos kurti naujos struktūros (Muitinės sąjunga, Eurazijos ekonominė sąjunga, ŠBO). Galiausiai posovietinėje erdvėje NVS buvo pradėta suvokti kaip kažkas panašaus į Britų Sandraugą rusiškai — švelnios įtakos sfera. Todėl šalys, kurių santykiai su Rusija pablogėja, palieka NVS arba pažemina savo statusą, o santykiams pagerėjus grįžta į visavertį atstovavimą.

Sukurta posovietinio elito, siekiančio įsitvirtinti naujame ir jiems nesuprantamame pasaulyje be TSRS, be vadovaujančio centro, visa NVS įvykdė savo užduotį. Galėjo veikti ir efektyviau, ir daugiau, tačiau nacionalinis elitas visada pernelyg įtarinėjo Rusiją ketinimu panaudoti NVS siekiams sustiprinti savo pozicijas posovietinėje erdvėje, užtikrinti dominavimą buvusioje sovietinėje zonoje ir politiniais bei ekonominiais metodais atkurti vieną valstybę. Šiuo atžvilgiu daugelis oficialiai priimtų Maskvos iniciatyvų iš tikrųjų buvo sabotuotos partnerių, iš pradžių NVS nustatytos bendrų erdvių idėjos nepasiteisino, o dabar jos yra skatinamos per kitus integracijos projektus mažiau naudingais Rusijos partneriams formatais.

Bendro silpnumo ir netikrumo era baigėsi. Atėjo Rusijos valdžios era.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.