Vilnius visada buvo vienas iš pagrindinių griežtesnių sankcijų Baltarusijos atžvilgiu šalininkų ir didžiavosi savo išskirtine vertybine užsienio politika. Tačiau dabar paaiškėjo, kad baltarusiškų trąšų tranzitas per Lietuvos teritoriją nesustojo — kitaip tariant, "diktatorius" toliau gauna pinigus. Tai kaip čia taip išėjo?
Tarptautinis aspektas
Situacija vienu metu yra ir labai paprasta ir labai sudėtinga. Jeigu paimtume grynai teisinį jos aspektą, viskas normalu — "Lietuvos geležinkeliai" ir Klaipėdos uostas (birių krovinių terminalas) gali transportuoti Baltarusijos produkciją be jokių problemų. Tuo tarpu Lietuvos užsienio politikos kontekste tai yra nepriimtina, kadangi visiškai nesiderina su jos principinga pozicija, kad su Lukašenka negalima turėti jokių reikalų.
Trumpai sakant, pasirinkimas nedžiuginantis — prarasti pinigus arba prarasti veidą. Tylų bendradarbiavimą su Baltarusija galima būtų tęsti be ypatingų reputacinių sunkumų, jeigu Lietuva visą laiką bandytų vykdyti pragmatišką politiką Minsko atžvilgiu. Tačiau, kaip minėta, ji visuomet buvo maksimalaus Lukašenkos spaudimo šalininkų avangarde, ir jeigu vadovautumės užsienio politikos nuoseklumo principu, baltarusiškų trąšų tranzitas per Lietuvą turi nevykti nepriklausomai nuo teisinių galimybių ir finansinių praradimų, tuo labiau, kad JAV specialioji pasiuntinė Baltarusijos klausimais Julie Fisher viesai pareiškė (perspėjo), kad "būtina išlaikyti solidarumą" (tai yra, jeigu Amerika nutraukė visus ryšius su Minsku prekybos trąšomis srityje, Lietuva turi padaryti tą patį).
O galima kaip nors ir pinigų neprarasti, ir veidą išsaugoti? Galima — tiesiog reikia pasakyti, kad Lietuva, žinoma, prieš Lukašenką, bet yra teisiniai įsipareigojimai. Tiesa, tokiu atveju Vilnius pripažins, kad jo užsienio politika yra veidmainiška. Tačiau iš tikrųjų tai ne pats blogiausias variantas. Tokiu atveju Lietuvos ekonomika nepraras pinigų, o veidmainystė seniai būdinga Lietuvai ir visiems Vakarams tarptautinėje arenoje — pavyzdžiui, Ukrainos atveju.
Kita vertus, reikia atskirti nuoseklią ir nenuoseklią veidmainystę — situacijoje su Baltarusija Lietuva, jeigu leistų toliau vykdyti trąšų tranzitą, paprieštarautų pati sau. Tačiau ir tokie dalykai priimtini Vakarų politikoje — tiesiog didelėms valstybėms tai daryti lengviau, o Lietuva, pavyzdžiui, prarastų moralinę teisę reikalauti iš Vokietijos atsisakyti "Šiaurės srauto 2" projekto. Bet ar tai svarbiau už didelius šalies ekonomikos praradimus?
Sunku pasakyti. Viena vertus, pinigus galima uždirbti, o ištaisyti prarastą įvaizdį (koks neracionalus jis bebūtų) sunku. Kita vertus, verslui ir biudžetui pinigai reikalingi čia ir dabar, o Lietuvos reputacija (tokia, kokia ji yra) ne tas dalykas, vardan kurio verta labai aukotis. Trumpai sakant, tenka rinktis iš dviejų blogybių, ir tai yra skaudus Lietuvos užsienio politikos pralaimėjimas, dėl kurio kalta tik ji pati — o tiksliau, "genialūs" jos vykdytojai. Beje, apie vykdytojus.
Vidinis aspektas
Pažymėtina, kad situacija su Baltarusijos trąšų tranzitu turi ne tik tarptautinį, bet ir vidinį aspektą, kuris, galbūt, net įdomesnis. Šis skandalas rimtai keičia konservatorių ir prezidento priešpriešos kontekstą.
Viena vertus, galima teigti, kad ir Gitanas Nausėda atsakingas už tai, kas vyksta. Teisingai sako konservatorių frakcijos Seime seniūnė Radvilė Morkūnaitė: "Nors gal ir galima pasidžiaugti, kad dabar ir vėl pasikeitė Prezidentūros pozicija dėl "Belaruskalij" — dėl sankcijų trąšoms. Kaip suprantu, prezidentas palaiko tokias sankcijas, tačiau dar vasarą, kuomet ES sankcijų kontekste buvo svarstomas "Belaruskalij" klausimas, Prezidentūra siūlė netaikyti sankcijų trąšoms ir "Belaruskalij" apskritai".
Kita vertus, konkrečius sprendimus priima vyriausybė. Todėl visiškai pagrįstas užsienio reikalų ministro atsakomybės klausimas, ir Nausėda nepraleido progos paraginti Gabrielių Landsbergį atsistatydinti. Tokiu būdu prezidentas atsikratytų nepalankaus ministro, kuris vykdė savo užsienio politiką, o kartu sustiprintų savo pozicijas visos vyriausybės ir visos konservatorių partijos (kurios lyderis ir deleguota premjerė "padarė tokią žalą valstybės įvaizdžiui") atžvilgiu.
Tai gal jis viską ir sugalvojo? Nepanašu, ne jo stilius. Bet verta pagalvoti, ar nekilo šis skandalas todėl, kad kažkas konservatorių partijoje seniai norėjo susilpninti pirmininko pozicijas ir dabar rado tam idealią progą. Tokiu atveju po kurio laiko gali pasikeisti ne tik užsienio reikalų ministras, bet ir konservatorių vadovas, nes po tokios "klaidos" Landsbergiui bus sunku išsaugoti savo įtaką partijoje.
Apibendrinant, galima prisiminti seną posakį: nekask duobės kitam, nes pats į ją įkrisi. Konservatorių politika Baltarusijos atžvilgiu baigėsi tuo, kad dabar šalis praras arba pinigus, arba veidą. O jeigu tai, kas vyksta, pirmiausia yra jų vidinių politinių žaidimų rezultatas, tada Lietuvos tiesiog gaila. Ir turbūt vienintelis teigiamas dalykas šioje istorijoje yra tas, kad Lietuvos žmonėms pagaliau turi tapti aišku, kad "Tėvynės sąjunga" —ne ta partija, kuri turi valdyti šalį. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija