Atrodytų, ekologiniu požiūriu susirūpinusi pasaulio bendruomenė turėtų džiaugtis, bet taip nėra. Pažvelgus į užsienio leidinių antraštes, didžioji dauguma jų yra labai niūrios. Tiek energetikos, tiek finansų sektorių ekspertai sutaria, kad Berlynas pasirinko netinkamiausią laiką savo ekologiškoms ambicijoms demonstruoti.
Vokietija yra pagrindinė Europos ekonomika, turinti daugiau nei keturis trilijonus dolerių. Tai ir pagrindas, balansuojantis ir garantuojantis Europos kolektyvinės ekonomikos patikimumą, ir lokomotyvas, stumiantis ją į priekį. Todėl visi suinteresuoti žaidėjai taip įdėmiai seka Berlyno vykdomus projektus, kurių rezultatai suksis ratu, užkabinami visus be išimties kaimynus ir prekybos partnerius.
Didžiausią nerimą kelia ne trijų stočių Grohnde, Gundremmingen C ir Brokdorf demontavimo faktas (kas buvo planuota seniai), o tam pasirinktas momentas.
Daugelio šalių vyriausybėms ir biudžetams 2021 metai baigiasi labai liūdnai. Bandymų atkurti pasaulio ekonomiką ir oro sąlygų derinys lėmė iki šiol neregėtas energijos išteklių kainas, kurios logiškai suformavo nuolatinį deficitą, rezervų trūkumą ir elektros kainas — daug kartų didesnes nei prieš metus. Pavyzdžiui, Vokietijoje viena megavatvalandė jau kainuoja daugiau nei 430 eurų, tai yra 350 procentų daugiau nei metais anksčiau. Panašios kainos yra Austrijoje, Prancūzijoje ir Belgijoje, nors 2020 metų gruodį megavatvalandė biržose kainavo kiek daugiau nei šimtą eurų.
Lygiagrečiai mažėja kuro atsargos saugyklose. Žinoma, kad nuo lapkričio pradžios Europos eksploatacinės įmonės iš dujų saugyklų išsiurbė daugiau nei 14 mlrd. kubinių metrų dujų. Apskaičiuota, kad bendras požeminių rezervuarų užpildymas siekia 60 procentų — ir tai yra prasčiausias rezultatas per pastaruosius penkerius metus. Liūdniau buvo tik 2018-aisiais, kai europinėje žemyno dalyje siautėjo ledo ciklonas, pavadintas "Žvėrimi iš Rytų". Tada žemų temperatūrų laikotarpis užsitęsė iki kovo pradžios, net pietinius rajonus padengdamas storu sniego sluoksniu, dėl kurio visur sutriko susisiekimas, buvo atšaukti šimtai skrydžių.
Laikotarpis buvo sunkus, bet visi suprato, kad šalnos anksčiau ar vėliau pasitrauks. Šiandien net beviltiškiausias astrologas nesiima prognozuoti, kada baigsis pandemija ir finansų bei energetikos krizė.
Užsienio žiniasklaida, ištikima privalomai aplinkosaugos darbotvarkei, nutyli dar vieną faktą, be kurio ne itin suprantamas biržų, elektrinių savininkų ir galutinių vartotojų nerimas. Jie gėdijasi paminėti, kad Vokietija iki metų pabaigos, t. y. per likusią savaitę, be trijų atominių elektrinių, pagal savanoriškus dekarbonizacijos ekonomikos įsipareigojimus ketina sustabdyti 11 anglimi kūrenamų šiluminių elektrinių. Tai yra, elektros gamyba šalyje sumažės ne trimis, kaip minėta kitur, o iš karto 6,4 gigavato.
Dabar apsiginkluosime oficialia statistika ir skaičiuokle.
Vokietija pastaraisiais metais demonstravo nuolatinį elektros gamybos mažėjimą. 2018-2020 metų laikotarpiu Vokietijos energetikai pagamino atitinkamai 637, 603 ir 567 teravatvalandes.
Kalbant apie vartojimą, atrodo, kad nėra ko jaudintis. 2019 metais Vokietija sunaudojo tik 567 teravatvalandes, t. y. 11 procentų mažiau nei 2010 metais.
Tačiau svarbiausias dalykas slypi žemiau oficialių ataskaitų lygio. Berlynas deda visas įmanomas pastangas, kad išlaikytų ir užtikrintų tolesnį savo ekonomikos augimą, o be padidėjusio elektros suvartojimo tai tiesiog neįmanoma. Jei vokiečiai pasieks savo tikslus, tai iki 2030 metų jų pramonei ir gyventojams normaliam gyvenimui užtikrinti prireiks mažiausiai 700 teravatvalandžių.
Ir nepaisant to, kad Vokietijos energetinė nepriklausomybė yra labai sąlyginė. Šalis pati pajėgi aprūpinti kiek daugiau nei trečdalį savo energijos poreikio, likusią dalį tenka pirkti užsienyje.
Trijų atominių ir dešimties anglimi kūrenamų elektrinių uždarymas vienu ypu išmuša iš energijos balanso mažiausiai 50 teravatvalandžių, tai yra, beveik dešimtadalį. O tai, priminsime, įpusėjus ne itin šiltai žiemai, kai laukia dar mažiausiai du mėnesiai šaltų orų ir visiškai nenuspėjamos energijos kainos, nuo kurių Vokietija, nepaisant sutarties su "Gazprom", taip pat labai priklauso.
Linija, kurios siekia naujoji Olafo Šolco komanda, yra nesuprantama ne tik mums. Spėliodamos, kaip Berlynas išsivaduos iš šio žmogaus sukurto uodegos sraigto, pasimeta visos pasaulio žiniasklaidos priemonės, nes nėra jokios suprantamos informacijos, išskyrus bravūrinius pareiškimus apie dekarbonizacijos plano įgyvendinimą.
Ekspertus visiškai glumina naujojo kanclerio žingsniai.
Iš pradžių Vokietija savarankiškai nusprendė visiškai atsisakyti branduolinės energijos po avarijos Fukušimos atominėje elektrinėje. Kol pasaulinėse rinkose dar nebuvo audros, visi džiaugėsi šiuo sprendimu, tačiau dabar tai labiau atrodo kaip šūvis į koją. Japonija, kurioje avarijos metu veikė 54 branduoliniai reaktoriai, kurie vėliau buvo beveik visiškai uždaryti saugos patikrinimams ir tyrimams, labai aktyviai juos vėl pradeda eksploatuoti. Tiesiog todėl, kad be jų neįmanoma užtikrinti pakankamai energijos. Iki šiol valdžia ir atominės elektrinės savininkai teisėtai susitarė su vietos gyventojais, kad iš naujo paleistų dešimtis reaktorių, ir dabar Japonija vėl eksploatuoja trisdešimt septynis reaktorius. Tai yra, jei Berlynas būtų norėjęs šiek tiek pristabdyti savo planus uždaryti atominę elektrinę, pasaulio bendruomenė tik šiek tiek paniurzgėtų, nes beveik kiekviena šalis turi panašių problemų.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į aplinkos veiksnį. Daugelį metų bandoma pripažinti branduolinę energiją kaip ekologišką, nes veikimo procese atominės elektrinės išskiria minimalų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį — tačiau šis sprendimas skęsta tarptautinės biurokratijos vandenyne.
Vakarų ekoaktyvistai atkreipia dėmesį, kad Vokietijai alternatyvos žengtų žingsnių šviesoje nėra — tik anglies suvartojimo, kurio dalis šalies energijos balanse per pastaruosius trejus metus sumažėjo nuo 22 iki 16 procentų, augimas. Ir tai, savo ruožtu, garantuotai užbaigs visus planus dėl perėjimo prie ekonomikos be anglies dioksido iki 2050 metų.
Tai netiesiogiai patvirtina žinios iš pačios Vokietijos. Kol naujoji politinė komanda dėlioja visiems nesuprantamus iššūkius, vokiečių energetikai veikia. Pavyzdžiui, "Uniper" jau paskelbė, kad atsisako uždaryti anglimi kūrenamą elektrinę "Scholven-B" ir yra pasirengusi prie šio klausimo grįžti ne anksčiau kaip kitų metų pabaigoje. Neabejotina, kad savininkai jau susipažino su Europos energijos biržos EEX kotiruotėmis, kur nuo sausio 1 dienos už vieną megavatą įkeista nuo 600 eurų ir daugiau.
Čia reikia patikslinti, kad "Uniper" ir jų kolegos tai daro ne iš didelio godumo, o norėdami bent išlaikyti savo dabartines pozicijas. Analitikos agentūros "BloombergNEF" duomenimis, Vokietijos energetikos įmonių maržos nukrito iki istorinio dugno. 2017 metais rinkos žaidėjų pelningumas siekė 27 procentus, kitais metais prognozuojama dešimt, o 2023 metais operatoriai už kiekvieną investuotą eurą galės pelnyti ne daugiau nei tris centus.
Dabartinės tendencijos teisingai įvertintos ir priešingame pasaulio gale.
Australijos, didžiausios pasaulyje anglies eksportuotojos, vyriausybė oficialiai paskelbė persvarstanti savo finansinius planus šiems metams. Kanbera tikisi, kad pajamos iš energijos išteklių pardavimo ir eksporto padidės 22 procentais ir sudarys 272 mlrd. dolerių. Australai vien iš šiluminės anglies pardavimo uždirbs beveik 40 mlrd.
Iš esmės, Vokietija, kurios naujoje vadovybėje kuo plačiau atstovaujama "žaliesiems", viena ranka uždaro klimatui saugias atomines elektrines, o kita stumia rinkos dalyvius grįžti prie anglies deginimo.
Ir dar vienas faktas pramonininkų ir finansininkų rūpesčių taupyklėje.
Prieš savaitę iš Prancūzijos atkeliavo blogos žinios. Ten branduolinės saugos prižiūrėtojas aptiko Civaux AE pirminės grandinės vandens vamzdžių įtrūkimus. Stotis naudoja neprilygstamos galios (1 560 megavatų) nuosavo kūrimo PWR — ir abu jie buvo skubiai išjungti, kad būtų pašalinta avarijos tikimybė. Tai būtų laikinas sunkumas, tačiau Civaux turi dvynę seserį — Chooz atominę elektrinę, kuri tuo pat metu buvo statoma pagal panašų projektą. Reguliatorius protingai samprotavo ir čia taip pat liepė išjungti tris PWR reaktorius.
Prancūzijos, pagrindinės Europos elektros eksportuotojos, energijos balansas tiesiogine prasme per kelias dienas sumažėjo penkiais gigavatais įrengtos galios, o tai verčia abejoti jos piliečių aprūpinimu, jau nekalbant apie eksportą.
Kartu su žiemos šalčiais Europoje tiesiogine to žodžio prasme prasme artėja tamsi ateitis, kai niekas negali būti tikras, ar šviestuvas vakare užsidegs, ir kokie skaičiai bus sąskaitose mėnesio pabaigoje. Europiečiai dėl to gali kaltinti tik save. Jie patys rinkosi politinius lyderius, pasinėrusius į savo fantazijas ir ignoruojančius fizikos ir rinkos dėsnius.
Galbūt vieną dieną jie net parašys knygas apie šią žmogaus sukeltą krizę — belieka ją išgyventi.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.