Kaip Europos Sąjunga ketina sunaikinti Rusiją

Žozepas Borelis, ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumui (o kartu ir Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas), be to, kad vadovauja Europos diplomatijai, taip pat yra ir tinklaraštininkas. Jis šiek tiek rašo. Oficialiame Europos Komisijos portale buvo paskelbtas tinklaraštininko Borelio įrašas pavadinimu "Kaip prisijaukinti Rytų jėgos politiką?", rašo RIA Novosti autorė Jelena Karajeva.

Rytai reiškia Rusiją, kurią publikacijos autorius ketina "prisijaukinti". Žozepas Borelis savo diplomato kostiumą iškeitė į cirko dresiruotojo kostiumą, tuo pačiu pakeisdamas pokalbio toną ir diskusijos žodyną.

Spręskite patys: "Matome, kaip Rusija šiandien vykdo savo politiką, pasitelkdama hibridinius veiksmus, jungiančius grėsmę ir šantažą, o susidūrę su tuo, kas vyksta, turime būti tvirti ir vieningi savo veiksmuose ir sprendimuose".

Taigi vieninga Europa įvardija Rusiją ne kaip varžovę ar konkurentę: ES vadina Rusiją prieše. Nes grasinti gali tik tas, kurį laikote priešu – su oponentu pokalbį vedate kitu tonu.

Borelis publikacijoje, kurioje yra daug įdomesnių ištraukų, mini Paryžiaus chartiją itin teigiamu tonu: jo nuomone, būtent tada susiformavo "dabartinės Europos saugumo sistemos" kontūrai. Tiesą sakant, Žozepui Boreliui Paryžiaus chartija patinka dėl kitos priežasties: šiame dokumente oficialiai užfiksuota Šaltojo karo pabaiga. Ir neoficialiai buvo įvardinti nugalėtojai (tai kolektyviniai Vakarai, NATO šalys ir ES), o pralaimėtojas – Tarybų Sąjunga.

Kitas etapas, kai TSRS žlugimas nebėra geopolitinis, o tapo politinių technologijų reikalu, yra sutarčių pasirašymas Mastrichte. Būtent ten buvo nubrėžti pirmieji kontūrai, kaip pradėti atimti iš Rusijos, kaip toje pačioje geopolitikoje įprasta sakyti viską, "įtakos zonas".

Pirmoji, kuri tiesiogine to žodžio prasme buvo pakišta po peiliu, buvo Jugoslavija. Dešimtys tūkstančių aukų, kraujo jūra, didžiulės kančios, visų tarptautinės teisės normų pažeidimas, bet kai kyla pavojus tokiems tikslams, kas vertina priemones?

Beveik tuo pačiu metu ir tais pačiais būdais jie sunaikino TSRS (rusai, nors ir tapo susiskaldžiusia tauta, rado jėgų sutikti šią katastrofą oriai, tiesia nugara ir atitinkama elegancija, prisiimdami visus didžiulės šalies įsipareigojimus). Išėjo respublikos, kaip turtingos nuotakos eina pas savo jaunikius: su didžiuliu kraičiu, dėl kurio Rusijoje niekas niekada niekaip ir jokia forma neprašė kompensacijos.

Smulkūs skaičiavimai ne Rusijai. Ji atidavė viską, kas buvo sukurta kelių kartų kolektyvinėmis pastangomis, o mainais sulaukė rusofobijos, kaltinimų dėl ksenofobijos ir šaliai grasinančio karinio bloko plėtimosi į rytus.

Tuo tarpu, kai buvo priimti visi šie sprendimai, iš tikrųjų padiktuoti latentinės agresijos ir noro įgauti svertus savo šaliai, buvo bandoma suburti Rusiją. Kartėlis, katastrofos jausmas, skurdas ir nepriteklius – štai žodžiai, nulėmę tą akimirką tautos savimonę, ir jokia "laisvoji rinka" ir šimtai rūšių daugeliui tuo metu nepasiekiamos dešros negalėjo ištrinti jos iš atminties.

Tie, kurie šiandien Rusiją vadina "prieše", tikriausiai šoka iš džiaugsmo, kaip jiems pavyko apgauti rusus. Ir galime manyti, kad jie juokiasi, kaip sumaniai jiems pavyko apgauti šiuos prasčiokus.

Išplėtusi savo sienas pagal galimybes, ES pradėjo antrąjį etapą. Ir Vašingtonas, ir Briuselis nusprendė – ir ne perkeltine prasme, o realiai – atplėšti nuo Rusijos artimiausius kaimynus. Su Gruzija sekėsi nekaip, su Ukraina pavyko tik iš antro karto, su Baltarusija patyrė fiasko.

Tada jie bandė ekonomiškai pažeisti Rusiją įvesdami sankcijas. Atsuktuvas nesusitvarkė su varžtu, sulūžo, o dėl apribojimų Rusijos ekonomika rodė augimą, kai krizė po krizės purtė euro zonos šalis.

ES diplomatijos vadovas, viena vertus, teigia, kad Sąjunga yra įpareigota priešintis Rusijos bandymams primesti savo valią kitoms šalims, tačiau, kita vertus, daro bejėgišką gestą: "Europos Sąjunga 40 procentų visų savo dujų gauna iš Rusijos, ir kol kas mes be to negalime, bet ką apie tai kalbėti", – ir pridūrė: "Pagal visus įsipareigojimus Maskva laikosi tiekimo sutarčių, bet naudoja šį faktą šantažui".

Išvertus iš Europos diplomatinės kalbos į šnekamąją, Borelis sako taip: "Taip, jie tiesiog veda mus iš proto savo punktualumu“.

Žozepas Borelis išsiduoda dar du kartus: kur pabrėžia, kad "Rusijos problemos negalima išspręsti diplomatiniais metodais ir žodžiais", o kadangi posakis "Europos armija" šiandien egzistuoja tik popieriuje, jis kreipiasi į Vašingtoną komplimentu, pavadindamas jį "ištikimu sąjungininku", ir pabaigai: "Turime būti pasiruošę veikti".

Šiame kontekste žodis "veiksmai" turi vieną vienintelę reikšmę: ES ketina (ir tai teigia jos diplomatijos vadovas) ruoštis tolimesnei konfrontacijai su Rusija. Čia, žinoma, norėčiau priminti, kuo baigiasi šis pasiruošimas akistatai su Rusija ir kaip ji atsiliepia pačiai Europai. Bet jei kas pamiršo istorijos pamokas – per neapgalvotumą, lengvabūdiškumą ar dėl prastos disciplinos mokykloje, esame pasiruošę, kaip geri mokytojai, dar kartą jas pakartoti prie lentos su rodykle ir žemėlapiu.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.