Tolesnis Rusijos karinis-politinis ir karinis-techninis atsakas Jungtinėms Valstijoms ir NATO lieka visiškai nenuspėjamas. O nelaiminga amerikiečių eksperimentų auka — Ukraina — netaps pagrindiniu Rytų ir Vakarų mūšio lauku.
Po to, kai Rusija 2021 m. gruodžio 15 dieną pataikė JAV ir NATO sutarčių dėl vienodo saugumo garantijų projektus, Vašingtonas ir Briuselis daugiau nei 40 dienų svarstė atsakymą, derindami pozicijas sąjungininkų rate. Galiausiai sausio 26 dieną jie tik pakartojo standartines ir sau patogias tezes bei duslius grasinimus Rusijai, Abchazijai, Pietų Osetijai, Baltarusijai ir Padniestrei. Kartu "partneriai" paprašė Rusijos užsienio reikalų ministerijos neskelbti jų atsakymų, o tai rodo pozicijų nestabilumą ir bendrą neįtikinamą retoriką stiliumi "naujos Jaltos nebus" arba "rusai, pasiduokite!". Dokumentų turinys, kaip mano Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, netrukus taps žinomas plačiajai visuomenei.
JAV ir NATO noras pasaulinio saugumo problemas sumenkinti iki Rusijos "eskalacijos" aplink Ukrainą atrodo primityviai ir neperspektyviai. Šiame fone Vašingtono sąjungininkai išgyvena egzistencinę nesiderinimo krizę, tai yra, jiems rūpi savi nacionaliniai interesai. Pasirodo, kai kurios Europos valstybės turi energetinių ir finansinių interesų, kurie, pasak Maiklo Rodžerso žvalgybos ir globalių santykių centro direktoriaus Džošua Huminskio (Joshua Huminski), "padaro jas labiau pažeidžiamas Maskvos įtakai", todėl darosi sunkiau konfrontuoti su Rusija.
Kolektyvinių Vakarų ketinimas derėtis su Maskva dėl tam tikrų strateginės ginkluotės ribojimo ir karinių pratybų skaidrumo Europoje sričių yra džiuginantis, bet akivaizdžiai nepakankamas pasaulinei saugumo sistemai. Sausio 26 d. NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo pareiškimas: "Rusija privalo išvesti savo karius iš Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos, kur jie dislokuoti be šių šalių sutikimo" yra visiškai atskirtas nuo geopolitinės realybės ir geografinės aljanso padėties.
Remiantis tarptautine teise, Abchazija ir Pietų Osetija nepriklauso Gruzijai, o Krymo pusiasalis nuo 2014 m. yra Rusijos sudėtyje. Rusijos taikdariai Padniestrėje yra pagal daugiašalį susitarimą, su kuriuo NATO neturi nieko bendro.
Tačiau kartu sausio 26 dieną Rusija gavo daugiau laisvės kariniam-politiniam ir kariniam-techniniam reagavimui į JAV ir NATO grėsmes, be to, įvairiose pasaulio vietose. Manau, kad ateinančiais mėnesiais ši istorija turės fejerišką tęsinį.
Jei rytoj bus karas
Vakarai kategoriškai nenori atsižvelgti į Rusijos poziciją. Bekompromisis Vašingtonas numato tolesnę Šiaurės Atlanto aljanso plėtrą posovietinėje erdvėje. Nepaisant tam tikro Vokietijos ir Prancūzijos pasipriešinimo, Briuselis didina NATO karių buvimą Rytų Europoje (Rumunijoje, Lenkijoje, Baltijos šalyse).
Stoltenbergas neseniai pasakė: "Ruošiamės blogiausiam scenarijui. Didiname savo pajėgų parengtį, didinsime savo buvimą, taip pat Baltijos ir Juodosios jūrų rajonuose. Ten bus išsiųsta daugiau laivų ir karinių lėktuvų".
JAV administracija bando perrašyti arba atšaukti Montrė konvenciją. JAV Kongreso nariai ragina paspartinti tankų "M1A2 Abrams" pristatymą į Lenkiją "apsaugai nuo Rusijos". Vašingtonas ir Londonas Kijevui aktyviai tiekia prieštankines sistemas "Javelin" ir "SMAW-D". Čekija "apkrauna" Ukrainą didelio kalibro sviediniais. Taigi, karo šmėkla Europoje ir Šiaurės Amerikoje apsivilko kūnu ir prisipildo kraujo.
Vakarai objektyviai priartina ginkluotą susirėmimą su Rusija. Pasaulinio saugumo problemų diplomatinio sureguliavimo laukas nuolat mažėja. Kalbėdami apie būsimo konflikto intensyvumą, mastą ir geografiją, JAV ir NATO vadovai negali įvertinti vykstančio eskalavimo realybės — ne "aplink Ukrainą", o su "sprendimų priėmimo centrais" Vašingtone ir Briuselyje.
Statymai geopolitiniame žaidime pakelti iki ribos, "šautuvas kaba ant sienos", ir pagal trečiojo veiksmo scenarijų kažkas turi mirti, bet nebūtinai Europoje.
Pasak Kongreso narės iš Respublikonų partijos Mardžorės Gryn (Marjorie Greene), amerikiečiai gali žūti branduoliniame kare su Rusijos Federacija dėl to, kad Ukraina turi kompromituojančių įrodymų apie Hanterį Baideną (JAV prezidento sūnų).
Kad ir kaip būtų, JAV ir NATO vykdomi pasaulinio saugumo principų pažeidimai sukuria prielaidas pasauliniam konfliktui. Rusija, kaip galinga branduolinė valstybė, gali užtikrinti savo geopolitinių tikslų įgyvendinimą, nustumdami į šalį regioninę (Ukrainos) problematiką. Vokietija jau paskelbė, kad neįmanoma ignoruoti Rusijos, kuri yra per stipri, interesų.
Koordinačių sistema
Rusija visiškai nesuinteresuota konfrontacija su planetos kaimynais ar KSSO išplėtimu iki JAV sienų. Tačiau Rusijos Federacijos demonizavimas išlieka NATO šalių susitelkimo metodu, užtikrinančiu amerikietiškos ginkluotės pardavimų sąjungininkams augimą ir iš Europos išviliojamus narystės mokesčius.
Todėl leidinys "Breaking Defense" praneša skaitytojams: "Rusijos požiūris į Europą yra skirtas politiškai suskaidyti aljansą, turėti reikalų atskirai su šalimis ir supriešinti jas vieną prieš kitą. Ten, kur reikia vienybės, Berlynas ir Paryžius maitina Maskvos naratyvą apie tai, kad NATO yra popierinis tigras, kuriam trūksta vienybės".
Nereikia pamiršti, kad "tigras" po 20 metų kovinių veiksmų Afganistane sulaukė spyrio iš talibų. NATO kariai lygiai taip pat gėdingai išvedami iš Irako.
Anksčiau "gynybinis" aljansas be JT sankcionavimo bombardavo Jugoslaviją, Libiją ir Siriją. 2008 metų Gruzijos agresiją ir 2014 metų ginkluotą perversmą Kijeve taip pat organizavo Vašingtonas. Paskutiniuose dviejuose epizoduose Rusija tik reagavo į grėsmes nacionaliniam saugumui, ir kitaip pasielgti negalėjo.
Kai kurie stebėtojai mano, kad šiandien Rusija įžūliai vykdo prieškarines dislokacijas pratybų forma. Anksčiau laikraštis "The Washington Post" pažymėjo: "Maskva kelia akivaizdžiai neįvykdomus reikalavimus tik tam, kad sukurtų pretekstą galimiems kariniams veiksmams, kai šie reikalavimai bus atmesti".
Manau, kad lokys neturėtų gėdytis savo nagų, jei kaimynai taigoje įžūliai atsisėda ant galvos. Maskvos pažymėtų "raudonų linijų" pažeidimas Rytų Europoje 2022 metais neišvengiamai sukels karinį konfliktą, kuris visais atvejais baigsis ne JAV ir NATO naudai.
Neatsitiktinai 55 deputatai demokratai iš Atstovų rūmų ir Senato sausio 26 d. paragino JAV prezidentą Džo Baideną paskelbti branduolinių ginklų nepanaudojimo pirmiems strategiją, paremti derybas su Rusija ir Kinija, sustabdyti naujos jūrinio bazavimosi sparnuotosios raketos su branduoliniu ginklu kūrimą ir mažos galios kovinių galvučių W76-2 dislokavimą tarpžemyninėje balistinėje raketoje "Trident II D5 ICBM".
Pasirengimo Rusijos karinio jūrų laivyno raketų šaudymui už 250 km nuo Didžiosios Britanijos krantų fone, Didžiosios Britanijos gynybos sekretorius Benas Volesas (Ben Wallace) atsargiai anonsavo derybas su kolega iš Rusijos Sergejumi Šoigu Maskvoje.
Kalbant apie amerikiečių dirbtinai sukurtą krizę Ukrainoje, čia neturėtų būti vietos karingai retorikai ar NATO ginklų tiekimams. Galima Rytų Europos afganizacija pirmiausia smogs šios didelio masto karinės avantiūros Vašingtone ir Briuselyje organizatoriams.
Iš išorės viskas aiškiau matyti — Kinijos užsienio reikalų ministras Wang Yi sausio 27-ąją, telefoninio pokalbio su JAV valstybės sekretoriumi Entoniu Blinkenu metu, priminė: norint normalizuoti situaciją Kijevui tereikia grįžti prie Minsko susitarimų laikymosi.
JAV ir jų sąjungininkai Europoje nepajėgs pasaulinio saugumo problemos pakeisti Ukrainos epizodu, "užplepėti" konkrečius Rusijos pasiūlymus. Kita vertus, Ukraina dešimtmečiams išliks Amerikos demokratijos ir vakarietiškų vertybių antireklama, žiauria ir smunkančia "Afrika Europos centre".
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija