Kas gali išprovokuoti karą Ukrainoje

Amerikiečių atsakas į Rusijos pasiūlymus dėl saugumo garantijų jau pasiekė Maskvą: nors jo turinys dar neatskleidžiamas, esmė aiški. Vašingtonas atsisakys duoti garantijas dėl NATO nesiplėtimo į rytus ir, visų pirma, dėl Ukrainos neįtraukimo į aljansą

Kas bus toliau, atsižvelgiant į tai, kad per daugiau nei du mėnesius, prabėgus nuo to laiko, kai Vladimiras Putinas iškėlė garantijų klausimą, Vakarai paleido tikrą isteriją dėl neišvengiamos Rusijos invazijos į Ukrainą? O dabar, gavus atsisakymą, prasidės karas? Pradėkime nuo to, kad neigiamas JAV atsakas į Rusijos pasiūlymus ir reikalavimus Kremliaus nė kiek nenustebino: niekas nesitikėjo, kad amerikiečiai tiesiog atsitrauks nuo Ukrainos, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.

Tikslas buvo kitoks – pakelti kovos už Ukrainą klausimą (o tarp Rusijos ir atlantistų vyksta visavertis geopolitinis karas dėl šios istorinės Rusijos dalies) į naują lygmenį, daug mažiau patogų Vakarams kaip visumai. Atsisakote Rusijai suteikti nors laikinas Ukrainos neatlantizacijos garantijas? Na, vėliau nesmerkite.

Iš to JAV padarė išvadą (tiksliau, apsimeta, kad priėjo prie tokios išvados): kad Rusija ruošiasi karine jėga išspręsti Ukrainos klausimą. Taip, jie pradėjo kurstyti atmosferą praėjusį pavasarį, tačiau būtent per pastaruosius porą mėnesių kaltinimai dėl neišvengiamo Rusijos puolimo tapo precedento neturinčiu masiniu reiškiniu.

Mes susiduriame su tikru informaciniu karu prieš Rusiją, o tai savo ruožtu paskatino daugelį manyti, kad pats Vašingtonas kursto karą Ukrainoje. Kokiam tikslui? Kad įvestų Maskvai "pragariškas sankcijas" ir sužlugdytų Europos ir Rusijos santykius, o JAV esą pasirengusios paaukoti pačią Ukrainą: tegul rusai pasiima šį "probleminį turtą".

Toks požiūris dabar Rusijoje ne toks jau retas, be to, net yra versija, kad valstybėms apskritai naudinga atstumti Nepriklausomą Maskvą. Geriausiu atveju oponentams – sulauksime ilgalaikio partizaninio karo okupuotoje teritorijoje, o blogiausiu atveju būsime priversti ilgus metus išleisti didžiules pajėgas ir lėšas naujoms žemėms sutvarkyti. Ir bet kuriuo atveju mes patikimai ir ilgai ginčysimės su Europa, kuri visiškai atitinka anglosaksų interesus.

Tokių teorijų aktualumą galima paneigti papunkčiui arba tiesiog prisiminti, kad Vašingtonas niekada nieko neperdavė. Ukraina dabar yra vienas iš svarbiausių turtų ne JAV kaip tautinei valstybei, o Atlanto viršnacionaliniam elitui, lemiančiam Amerikos politiką. Pasitelkus Ukrainos klausimą galima vienu metu suvaržyti Rusiją ir daryti spaudimą, daryti įtaką Europos reikalams: tai kam atimti iš savęs tokį patogų įrankį. Dėl galimo karo tarp didžiųjų rusų ir mažųjų rusų?

Na, tai reikėtų pasilikti kraštutiniam atvejui, kai nėra kito būdo panaudoti Ukrainą. Be to, norint įvesti "pragariškas sankcijas", Ukrainoje nereikia jokio tikro karo: norint, jos gali būti pradėtos bet kokiu kitu pretekstu (pastaraisiais metais tuo įsitikino visi). Tačiau tokio noro nėra, bet akivaizdi baimė pradėti karą Ukrainoje. Ir baimė prarasti Ukrainą, jei tikrai prasidėtų tikras karas.

Bet rusai patys nesiruošia pulti, kodėl jie turėtų kartoti brolžudiškus karus priešo džiaugsmui? Nesvarbu, kiekvienas sprendžia pats, o atlantistai visiškai pripažįsta Rusijos pasirengimą pradėti karinę operaciją. Tuo jie neabejoja: rusai užims savo kaimynus per kelias dienas ar savaites. Taigi paskutinis dalykas, kuriuo Vakarai domisi, yra karinio konflikto išprovokavimas. Kam kurstyti Kijevą rimtoms provokacijoms prieš Donbasą, jei atsakymas gali būti Ukrainos praradimas? Įvesti sankcijas Rusijai? Tačiau žaidimas nėra vertas žvakių.

Rusija gaus Ukrainą, ir vėlgi pagal Bžezinskio formulę taps imperija. Bet kokiu atveju sankcijos nebus gniuždančios, nes pasaulis pasikeitė net palyginti su 2014 m., o tai gali skaudžiai atsiliepti Europai: nukentės ir Atlanto solidarumas (europiečiai bus priversti paklusti anglosaksams, puikiai žinodami, kad bus priversti mokėti už kitų žmonių ambicijas, be kita ko, nepriklausoma ateitimi).

Visiškas JAV ir Rusijos santykių lūžis ir perėjimas į aktyvios konfrontacijos fazę visame pasaulyje turės įtakos tikimybei įgyvendinti pagrindinę Amerikos pataisos idėją: sukurti platų antikinišką frontą. Pasauliniu mastu tai jau buvo neįgyvendinama, bet čia tai teks visai pamiršti. Pakeisti jį koalicijos prieš Rusiją ir Kiniją kūrimu? Na, taip, apskritai "norinčioms" – ne vakarietiškoms – šalims galo nebus. Ir kiek tada dar egzistuos vieningi Vakarai?

Bet juk Kijevas irgi gali išprovokuoti karą, ar dabartinė valdžia turi ką prarasti? Tai taip pat labai keista prielaida. Ukrainos elitas gyvena kurstydamas baimę "Rusijos grėsmės" akivaizdoje tiek šalies viduje, tiek Vakaruose. Tačiau nepaisant visos savo megalomanijos, ji puikiai supranta, kad pasaulinėje politikoje tai ne subjektas, o objektas, tai yra, nuo jo niekas nepriklauso. Pradėti karo veiksmus Donbase, siekiant įtikti labiausiai pakvaišusiai tarp atlantistų frakcijai?

Surengti nedidelę provokaciją, kurios užtenka, norint apkaltinti Rusiją agresija po atsakomųjų veiksmų? Neturint garantijų, kad Rusija apsiribos simetrišku atsaku: o jei jis bus asimetriškas? Tuo tarpu Kijevas ne tik neturi garantijų dėl Vakarų karinės paramos – gana aiškiai pasakyta, kad NATO negelbės. Tai ką, Kijeve sėdi savižudžiai ir idiotai? Ne, tai godūs ir apgailėtini laikini sukčiai, bet tikrai ne savižudžiai.

Akivaizdu, kad pati Rusija yra pagrindinis taikos garantas, ir net ne todėl, kad mūsų neįmanoma išprovokuoti. Bet todėl, kad brolžudiškas karas neatitinka visos Rusijos žmonių interesų: nei jos didžiosios rusų, nei mažosios Rusijos dalių. Prieš šimtmetį patyrėme plataus masto pilietinį karą, o per pastaruosius aštuonerius metus matėme jo protrūkius Donbase.

Priežastys aiškios: tai Sąjungos žlugimo pasekmės ir bandymai perkoduoti, nurusinti vakarinę istorinės Rusijos dalį, iš jos statyti iš pradžių ne-Rusiją, o paskui anti-Rusiją. Mes nieko panašaus neleisime. Vien todėl, kad tai būtų mūsų protėvių ir palikuonių išdavystė, Rusijos civilizacijos pabaigos pradžia. Nebus antirusiškos Ukrainos, nevyks Ukrainos atlantizacija: tam Rusija padarys viską, kas būtina ir įmanoma, ir dar daugiau. Viską, išskyrus karą tarp dviejų vienos tautos dalių.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.