Netgi tokia Vakarams svarbi tema kaip Rusijos ir Kinijos santykiai. Jie taip pat atakuojami iš Ukrainos perspektyvos. Tačiau, pasirodo, ne šiaip nesėkmingai: rezultatas bus tiesiogiai priešingas norimam, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.
Ar visi girdėjo apie karikatūrą, kuria Xi Jinpingas prašė Putino nepulti Ukrainos per olimpines žaidynes? Pasižymėjo amerikiečių leidinys "Bloomberg". Straipsnyje "Karas Ukrainoje: Putinas gali sugriauti Xi olimpinę svajonę" "Pekine gyvenantis diplomatas, kuris prašė neskelbti jo tapatybės", sakė: "Gali būti, kad Xi neseniai pokalbio su Putinu metu paprašė jo nepulti Ukrainos žaidynių metu. Nereikia gadinti man šventės, nes, kaip primena "Bloomberg", "Putinas ir Kinija tai jau matė anksčiau".
Rusijos karas su Gruzija prasidėjo kaip tik vasaros olimpinių žaidynių Pekine atidarymo dieną, sukeldamas galvos skausmą Kinijos vadovybei, todėl Putinas buvo priverstas nedelsiant vykti namo vadovauti karinėms operacijoms. Praėjus kelioms dienoms po to, kai Vladimiras Putinas surengė 2014 metų Sočio žiemos olimpinių žaidynių uždarymo ceremoniją, joms išleidęs rekordiškai daug – 50 mlrd. dolerių. Na, tai yra, rusai turi tokią tradiciją – olimpinę ekspansiją.
Žinoma, tai jau ne nauja anglosaksų žiniasklaidos tezė, bet čia buvo siekiama sujaukti Rusijos ir Kinijos santykius. Kurstyti, sėti abejones, mesti šešėlį – ne veltui pagrindinė rekomendacija kovojant su Rusijos ir Kinijos aljansu yra stengtis išplėsti bet kokius plyšius tarp Maskvos ir Pekino. Aiškiau?
Šiuo atveju tiek Rusija, tiek Kinija sureagavo griežtai: Rusijos užsienio reikalų ministerija leidinį pavadino "informacine specialia atitinkamų Amerikos tarnybų operacija", o kinai – "absoliučiu melu": "Tai ne tik mūsų šalių palaikomų santykių šmeižimas, iššūkis mums, bet ir bandymas sumenkinti žiemos olimpines žaidynes Pekine... Kinijos ir Rusijos santykiai yra brandūs ir stabilūs, bet koks bandymas mesti jiems iššūkį yra pasmerktas nesėkmei".
Be to, kaip tik tokios primityvios provokacijos duoda visiškai priešingą efektą, dar kartą įtikindamos Maskvą ir Pekiną, kad prieš juos individualiai ir prieš dvišalius santykius vykdomas koordinuotas darbas.
Juokingiausia, kad anglosaksai naudoja visiškai priešingas tezes ta pačia tema "Rusijos puolimas prieš Ukrainą". Anot jų, Kinija, priešingai, turi naudos iš "Rusijos agresijos": ji nukreips JAV ir visų Vakarų dėmesį nuo Kinijos. Ir leis Pekinui pulti Taivaną. Šį "gudrų planą" aktyviai propaguoja ir atlantininkai. Ir ne tik žiniasklaidos ir analitikų lygmeniu: vėliau pasižymėjo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorė Liz Truss.
Savo kalboje per vizitą Australijoje Truss priminė ne tik didvyrišką Ukrainos žmonių praeitį, kuri "išgyveno daugybę invazijų – "nuo mongolų iki totorių" – ir siaubingą Rusijos grėsmę, bet ir apie Kiniją: "Kinija ir Rusija išdrąsėjo taip, kaip nematėme nuo Šaltojo karo laikų. Jos vis labiau bendradarbiauja, kad nustatytų standartus tokioms technologijoms kaip dirbtinis intelektas, siekdamos įtvirtinti savo dominavimą Vakaruose ir Ramiojo vandenyno regione per bendras karines pratybas ir erdvę... Jie bando eksportuoti diktatūrą kaip paslaugą į visą pasaulį... Neatmetama galimybė, kad Kinija pasinaudos padėtimi Ukrainoje... Agresoriai veikia kartu, ir aš manau, kad tokios šalys kaip mūsų turėtų dirbti kartu".
Kaip Pekinas pasinaudos Rusijos agresija? Žinoma, puls Taivaną, todėl visi anglosaksai, net ir gyvenantys pasaulio gale, australai, turi būti pasiruošę. Išvykdama iš Australijos Truss kalbėjo dar konkrečiau – būtina susidoroti su pasaulinėmis agresorėmis Rusija ir Kinija: "Labai svarbu dirbti kartu su mūsų artima drauge ir partnere Australija, siekiant apginti ir skatinti demokratiją... Kartu su Australija ir kitais mūsų sąjungininkais pasaulyje nugalėsime piktąsias jėgas ir sukursime saugesnę, geresnę Britaniją ir saugesnį, geresnį pasaulį".
Australijoje, kur jau daugelis nėra entuziastingi dėl dabartinės vyriausybės antikiniško kurso (dar prieš sudarant karinį aljansą su JAV ir Didžiąja Britanija (AUKUS) Kanbera pajuto Pekino rūstybę dėl paramos Amerikos sulaikymo politikai): Kinija labai sumažino importą iš Australijos, Truss žodžiai sukėlė stiprią reakciją.
Buvęs ministras pirmininkas, leiboristų parlamentaras Paul'as Keating'as netgi pavadino ją bejėge. "Londonas kenčia nuo "didybės kliedesių", – sakė Keating'as, priminęs, kad britų laivynas jau seniai paliko Rytų Aziją ir į ją nebegrįžo, o regiono gyventojų kurstyti iš tolo neverta.
Didžioji Britanija iš tiesų jau seniai nėra jūrų šeimininkė, tačiau anglosaksai turi didžiausią laivyną pasaulyje – amerikietišką. Jis vis dar yra didžiausias, leidžiantis būti ir Atlanto, ir Ramiojo vandenyno šeimininkais, o būtent Kinijos laivyno kūrimo programa skatina anglosaksus susidoroti su galimu priešu.
Kaip ir praėjusio šimtmečio pradžioje, reikėjo sustabdyti iššūkį patiriančią Vokietiją, kol Vokietijos laivynas taps panašus į britų. Tada anglosaksai įtraukė Europą į pasaulinį karą, žaisdami prieš Vokietiją, įskaitant Rusiją. Dabar situacija iš esmės kitokia, kovoti pagal įgaliojimą nepavyks. O saviškiai arba pritilo (kaip anglai), arba nelabai nori (kaip amerikiečiai), tad tenka agituoti mažesniuosius brolius australus.
Ir svarbiausias skirtumas: pasaulis pasikeitė, o anglosaksų galios turi reikalų ne su pavieniu, izoliuotu priešu, o su Rusijos ir Kinijos sąjunga. Ir dauguma pasaulio šalių netrokšta ne tik kovoti su rusais ir kinais, bet net dalyvauti jų agresyviame kariniame, ekonominiame ir geopolitiniame sutramdyme. Kas liko šioje situacijoje? Tik viltis nutraukti Rusijos ir Kinijos ryšį. Žinoma, ne "Bloomberg" publikacijomis. Tačiau ir čia vietoj sėkmės – tik nesėkmės, o ryškiausia iš paskutiniųjų – neseniai atsistatydinęs Vokietijos karinio jūrų laivyno vadas, viceadmirolas Kay'us-Achim'as Schönbach'as.
Šį savaitgalį jis atsistatydino po to, kai žiniasklaida atkreipė dėmesį į vaizdo įrašą apie jo kalbą Indijos gynybos studijų instituto konferencijoje, kuri vyko Delyje sausio 22 d. Skandalą sukėlė Schönbach'o pasisakymai Ukrainos tema: esą Krymas niekada negrįš Ukrainai, "tai yra faktas, ir mes turime išmokti, kad politika turi būti grįsta faktais".
Admirolas taip pat sakė, kad "Putinas daro mums spaudimą, nes gali": "Jis iš tikrųjų nori pagarbos. Jis nori, kad su juo būtų elgiamasi kaip su lygiu. O Dieve, gerbti ką nors ir elgtis kaip su lygiu nieko verta. Taigi, jei manęs paklaustumėte, turėtumėte suteikti jam tokį požiūrį, kurio jis reikalauja ir nusipelno".
Koks siaubas, Berlynas pasipiktino: "Šie teiginiai savo turiniu ir formuluote niekaip neatitinka Gynybos ministerijos pozicijos". Schönbach'as pasitraukė, bet nuosėdos liko. Ir visai ne Kijeve (kurio nuomonė visiškai niekam neįdomi), o Pekine. Nes pagrindinė, skandalingiausia admirolo pareiškimų dalis buvo visai ne tai, ką atlantistai jam sutrukdė.
Svarbiausia buvo tai, kaip jis pagrindė poreikį parodyti pagarbą Putinui ir Rusijai: "Rusija yra senovės šalis. Rusija yra svarbi šalis. Indija, Vokietija – mums reikia Rusijos, nes mums reikia Rusijos prieš Kiniją. Kad ši šalis, didelė šalis, net jei ji nėra demokratiška, būtų mūsų pusėje kaip partnerė ir suteiktų jiems galimybę kartu turėti lygiaverčius santykius su JAV. Ir greičiausiai tai atitolins Rusiją nuo Kinijos. Kinijai reikia Rusijos išteklių. Ir jie gali jiems juos suteikti, nes mūsų sankcijos dažnai duoda netinkamus rezultatus."
Tai buvo pagrindinė klaida: vokietis atvirai kalba apie antikiniškų aljansų kūrimą, kad Rusija reikalinga kovoje prieš Kiniją. Taip, jis sako tai indams, bandydamas pasinaudoti jų baime prieš Pekiną. Vienas iš Vokietijos kariuomenės vadų kalba apie tai, kaip Vakarams svarbu atplėšti Rusiją nuo Kinijos, tai yra, savo akimis matome dviejų strategijų kovą tarp Atlanto elito.
Viena jos dalis, "ultraglobalistai", mano, kad reikia visomis jėgomis daryti spaudimą Rusijai ir Kinijai, ir nesvarbu, ar jos kartu, ar ne (ir greičiausiai, jų nuomone, Pekino ir Maskvos aljansas anksčiau ar vėliau subyrės), būtina stiprinti izoliavimo politiką, alternatyvūs Vakarai vis dar neturi tam paramos.
Kiti, "atsargūs globalistai", mano, kad vienu metu darydami spaudimą Maskvai ir Pekinui, vakarai tik sutvirtins jų aljansą ir tikrai negalės jam atsispirti. Todėl būtina kuo greičiau keisti politiką Rusijos atžvilgiu, užmegzti su ja glaudžius santykius, kad pavyktų bent jau priversti ją užimti neutralią poziciją Kinijos atžvilgiu ar net patekti į antikinišką stovyklą.
Abi šios koncepcijos turi savo šalininkų (antroji yra daug populiaresnė tarp Europos žemyno elito), tačiau pagrindinis dalykas, kuris jas vienija, yra tai, kad jos yra visiškai nerealios. Tai yra, ne tik pasenusios, bet ir neveikiančios. Bandymai kurti net ne draugiškus, o tiesiog normalius partnerystės santykius su Maskva nebeįmanomi – vien dėl to, kad Rusija absoliučiai nepasitiki anglosaksiškais Vakarais (ir nemato nepriklausomos kontinentinės Europos valios ir vaidmens).
Bet net jei įsivaizduotume, kad vidutinės trukmės laikotarpiu Europa galėtų savarankiškai kurti santykius su Rusija, nesusilpnėtų Rusijos ir Kinijos ryšys, nes tai atitinka mūsų interesus kuriant naują globalią pasaulio tvarką. Bandymai tuo pačiu metu daryti spaudimą Rusijai ir Kinijai Vakarams išties yra savižudiški, tačiau jie niekaip nepaveikia Rusijos ir Kinijos aljanso.
Ne tiek dėl to, kad anglosaksai jau padarė daugiau nei pakankamai, kad suartintų Maskvą ir Pekiną, kiek dėl to, kad aljansą jie pasirinko seniai ir gana sąmoningai. Strateginis pasirinkimas, neleidžiantis jokioms išorinėms jėgoms ir priešininkams daryti įtakos Rusijos pozicijai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.