Autorius paėmė pavargusio Prancūzijos prezidento nuotrauką — šį nuovargį dėl valstybės reikalų ir geopolitikos turėtų pabrėžti trijų dienų šeriai — ir įdėjo gerai žinomą melodiją, rašo RIA Novosti autorė Jelena Karajeva.
Šiomis dienomis įvykęs naujas Putino ir Makrono pokalbis — dar vienas Rusijos lyderio bandymas pranešti pagrindinėms (nors ir laikinai — iki birželio, kol Prancūzija pirmininkauja ES) Europos ausims, kas iš tikrųjų vyksta dabartiniame Ukrainos geopolitinės krizės etape.
Lėtai, labai palaipsniui, bet vis dėlto Rusijos pozicija skinasi kelią į miesčioniško europiečio ausis.
Viena iš naujausių įtakingo "IFOP" instituto apklausų rodo, kad šiek tiek daugiau nei pusė prancūzų pasitiki bent vienu Rusijos per specialiosios operacijos vykdymo laikotarpį pateiktu argumentu.
Taip, tezė apie pasitikėjimą, net jei sociologai ją kiek įmanoma nuslėpė, tampa viena esminių dabartinėje Europos darbotvarkėje.
Dar vienas įrodymas, kad pozicija, kuri, kaip aukšto rango pareigūnai bando įtikinti, yra "vienintelė ir neginčytina", iš tikrųjų turi daug daugiau niuansų, — Eriko Denesė (Eric Denécé), buvusio žvalgybos pareigūno ir specialisto Artimųjų Rytų klausimais, o dabar autoritetingo politologo, komentaras. Denesė, paprašytas apibūdinti dabartinį visos Europos saugumo krizės paaštrėjimą, nesutrikęs, tiesiai šviesiai pasakė, kad "pati Zelenskio vyriausybė išprovokavo dabartinę situaciją" ir kad atėjo laikas tiems, kurie stebi dabartinį momentą, tai pripažinti ir pamatyti. "Mes girdime tik vieną diskursą ir įsiklausome į vieną požiūrį, kurį galima pavadinti "manichėjišku", — apibendrino specialistas.
Denesė žodžiai toli gražu ne pirmieji iš paskelbtų komentarų ir tikrai ne paskutiniai. Net ir Europos žiniasklaida, be galo pasitikinti savo tariamu teisumu, šiandien nebegali, jei nori išlikti tinkamame lygyje ir neprarasti dalies auditorijos, piešti savo skaitytojams ir žiūrovams drobės išskirtinai juodai ir baltai.
Tiesa, pirmieji poreikį pajuto ne žurnalistai, o patys politikai.
Po Baideno įžeidžiamo išpuolio prieš Rusijos prezidentą vizito Lenkijoje metu tiek Eliziejaus rūmai, tiek Vokietijos federalinio kanclero biuras iš karto išreiškė viešą nesutikimą su dabartinio Baltųjų rūmų šeimininko pasirinktu tonu, žodynu ir pateikimo maniera.
Kalbėdama apie atsakomybę už dabartinę geopolitinę krizę, spauda vis dažniau priversta prisiminti apie įvykius, kurie tai lėmė.
O faktai yra užsispyrėliškas dalykas, ir net paliečiant kartais tik tuos, kurie guli spaudai leidžiamame paviršiuje, žiniasklaida vis tiek yra priversta, net ir nenorėdama, aprašyti, be kita ko, ir foną, kuriame viskas vyko.
Taigi, pasakodama apie tos pačios Prancūzijos tarpininkavimo istoriją rengiant ir pasirašant Minsko susitarimus, spauda prasitaria (tyčia ar ne, nesmerksime ir nesiginčysime), kad, pavyzdžiui, pareigūnams Paryžiuje dar 2018 metais Krymo klausimas "buvo praktiškai uždarytas".
Taip, žinoma, daugelis žiniasklaidos priemonių pusiasalį ir toliau vadina "Rusijos aneksuotu", tačiau tai, kaip sakoma, yra žiniasklaidos darbotvarkė. Ji skiriasi nuo politinės, tos, kurios pagrindu tada buvo priimami sprendimai. Kartais kardinaliai.
Antrasis veiksnys, kurį prasminga priminti šiandien, — ne apie dabartinę akimirkos konjunktūrą. Ir ne apie norą užsidirbti taškų iš jos.
Šis antrasis veiksnys, vis labiau iškylantis į paviršių, yra pačių Europos politikų suvokimas, kad su visa, kaip jiems atrodo, galia, jie visiškai nepajėgūs pakeisti nei žemyno istorijos, nei geografijos.
Ir, žinoma, jei iš pradžių jie galėjo patikėti, kad jų įvestos sankcijos neturės jokios įtakos jų pačių ekonomikai, tai dabar suvokiama priešingai.
Dar prieš mėnesį jie tik prabėgom kalbėjo apie stagnacijos galimybę, po to — ir kiek atviriau — užsiminė apie stagfliacijos riziką (kai ekonomikos nuosmukį, kuris, žinoma, kartu lemia ir nedarbo augimą, lydi pinigų nuvertėjimas), dabar gi toliaregiškiausi technokratai jau spėjo pareikšti, kad Europos ekonomika gali tiesiog nekontroliuojamai smegti žemyn.
Ir kad krizės mastas bus gana panašus į tai, ką Europa patyrė pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.
Ar Makronas apie tai žino?
Negali nežinoti.
Ar jis supranta, kaip įvykių raida pagal tokį neigiamą scenarijų gresia jam — kaip politikui — pirmiausia?
Po daugybės visuotinių streikų ir "geltonųjų liemenių" judėjimo, po pandemijos ir su ja susijusių "lokdaunų" padarytos žalos ekonomikai, jis neturi teisės to nesuprasti.
Makronas negali nesuprasti (kaip iš tikrųjų negali to nesuprasti Vokietijos kancleris), kad visa ES biudžeto politika plyšta per siūles ir kad per jau prasidėjusį sankcijų gaisrą sudegs visi skelbiami euro zonos šalių finansinės drausmės postulatai.
Prancūzijos valdžia negali nepastebėti, kad net ir nekylant energijos kainoms, jos jurisdikcijai priklausantys gyventojai sparčiai skursta (gerai — darosi neturtingi, praranda galimybę leisti pinigus, vartoti, galų gale).
Ir Prancūzijos, šios rinkos ekonomikos, kuri yra septintoje (na, kol kas) vietoje pasaulyje, valdžia negali nežinoti, kad pinigų trūkumas pas žmones yra de facto nuosprendis būtent šiai ekonomikai, nes jos pagrindas — ne tiek gamyba (ji seniai perkelta į Kiniją ir kitas Azijos šalis), kiek vartojimas.
Žinoma, spaudai pasisakoma apie būtinybę "laikytis žmogaus teisių", reiškiamas visas reikiamas susirūpinimas, raginama suteikti humanitarinių koridorių sukūrimo garantijas, kurias turėjo duoti ir pati Prancūzija, taip pat Graikija ir Turkija.
Ir tikriausiai kažkas tiki tokio diplomatinio demaršo galimybe.
Iš tikrųjų, Prancūzijos lyderio diplomatinis aktyvumas paremtas ne sentimentais, o pragmatizmu. Jis — dėl to, kad gana gerai išmano ir istoriją, ir geografiją — puikiai supranta, kad dabartinės jo pastangos gali suteikti Prancūzijai pranašumą ateityje. Ekonominį ir politinį, leidus, jei nepavyko užkirsti kelio krizei, vadovauti dabartinės geopolitikos problemų sprendimui.
Problemas, kurios kuo toliau, tuo didesnės ir tuo gilesnės ir kurias žemyninė Europa turės išspręsti pati. Nepaisydama savo sąjungininkų anglosaksų ir jų mantrų.
Tuo pačiu metu žemyninė Europa turės išlaikyti savo ekonomiką prijungtą prie dirbtinio plaučių ventiliatoriaus. Beveik tiesiogine prasme.
Ir kartu tai pačiai Europai nepavyks pamiršti, kad praktiškai visi šio šachmatų žaidimo koziriai, visi naujojo Europos saugumo šifrų raktai ir visi perjungikliai, leidžiantys jos ekonomikai kvėpuoti ir funkcionuoti, šiandien yra — patinka tai "gražuolėms" ar ne — Maskvos rankose.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija