Šis įvykis įdomus dėl dviejų priežasčių, rašoSergejus Savčukas straipsnyje RIA Novosti.
Pirmiausia dėl to, kad kaip tik balandžio 8 dieną premjeras Fumio Kisida paskelbė, kad šalis vienareikšmiškai palaikys bet kokias Rusijai taikomas sankcijas ir atsisakys pirkti rusiškų šiluminių anglių.
Antra, Tokijas demonstruoja paslaptingą selektyvumą. Iškart po to, kai Vašingtonas ir Briuselis įvedė pirmąsias sektorines sankcijas, Japonijos energetikai ir ekonomistai, atmetę diplomatinę kazuistiją, tiesiai pasakė, kad Japonija nesitrauks iš bendrų gamtinių dujų projektų su Rusija, ypač "Arktis SGD-2" ir "Sachalinas-2". Įdomu tai, kad kolektyviniai Vakarai, refleksiškai puolantys kiekvieną, kas drįsta nelaikytis bendros įtampos eskalavimo ir Rusijos ekonomikos smaugimo kurso, neva paėmė vandenį į burną, ir tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju apsimetė aklu ir kurčiu.
Oficialusis gi Tokijas stengiasi vienu metu ir ant sakuros užlipti, ir kimono nenuplėšti.
Viena vertus, Japonija visada pagal nutylėjimą ir be išimties stoja į JAV pusę, kurios pasuko konfrontacijos su Maskva keliu, o tai lėmė precedento neturintį tarpvalstybinių santykių pablogėjimą. Rusijos Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas neseniai duotame interviu apibūdino dabartinius Rusijos ir Vakarų santykius kaip esan2ius istoriniame dugne, tai reiškia dar blogesni, nei buvo Šaltojo karo įkarštyje.
Be to, Tokijas į šį ledo kokteilį įneša savo ugnies natą.
Kurilų salų, arba šiaurinių teritorijų, kaip jos vadinamos Japonijoje, klausimas tai dingsta iš vietinių laikraščių pirmųjų puslapių ir dingsta iš politikų kalbų, tai su nauja energija pakyla į skydą. Būtent taip vyksta ir dabar. Prieš savaitę naujienų agentūra "Kiodo Cusin", analizuodama vyriausybės užsienio politikos žinyno, dar vadinamo "Mėlynąja diplomatijos knyga", juodraštį, pranešė, kad Tokijas ir toliau be alternatyvos vadins Iturupo, Šikotano, Kunaširo ir Habomajaus salas "nuolatinėmis Japonijos žemėmis, esaniomis nelegaliojoje okupacijoje". Tokios retorikos ir politinio kurso pasirinkimas a priori negali sukelti santykių su Maskva atšilimo, kuri sistemingai ir veidrodiškai reaguoja į bet kokius nedraugiškus veiksmus prieš save.
Kita vertus, Rusijos rytinė kaimynė yra labai priklausoma nuo išorės energijos tiekimo, ir padėtis per pastaruosius metus nepasikeitė nė trupučio. Nei COVID-19 pandemijos sukeltas pramoninis štilis, nei skambūs pareiškimai ir planai pereiti prie alternatyvių atsinaujinančių šaltinių nepadėjo išspręsti visiško pirminių energijos šaltinių trūkumo.
Rusija tradiciškai veikia kaip pagrindinė kuro segmento išteklių tiekėja, kas leidžia jai tiek užpildyti šalies Tolimųjų Rytų regionų vietinius biudžetus, tiek remti reikiamą šilumos ir elektros gamybą kitoje Japonijos jūros pusėje.
Kalbant konkrečiai apie anglį, pagal energijos rūšių tiekimo apimtį 2021 m. Rusija užėmė trečiąją vietą pagrindinių eksportuotojų sąraše. Japonijos uostai, o vėliau elektrinės ir įmonės gavo 19,7 mln. tonų rusiškų anglių, tai sudarė 11 procentų viso importo. Iš viso per praėjusius metus Tokijas nupirko ir įvežė 182 mln. tonų anglies, o tiekimų struktūroje pirmoje ir antroje vietoje buvo atitinkamai Australija ir Indonezija.
Per tą laiką, kuris praėjo nuo paskutinės Kisidos kalbos, Japonijos energetikos sektoriaus profesionalai jam, matyt, paaiškino kai kuriuos faktus, kurie padaugina iš nulio bet kokį solidarumą su antirusiškos koalicijos partneriais.
Taip, Rusijos importas sudaro tik dešimtadalį tiekimų, tačiau per pastaruosius penkerius metus šis rodiklis išaugo beveik trigubai. Teoriškai įmanoma pakeisti rusišką anglį laivų triumuose kitu, tačiau praktiškai tai labai mažai tikėtina.
Australija, pagrindinis Tokijo anglies rezervas, pernai į Japoniją pristatė 124 mln. tonų šiluminės anglies, kas lyg ir daug, bet tik jei nežinoti, kad prieš metus šis skaičius buvo 11 mln. tonų didesnis. 2021 metais Australijos angliakasiai rado sau daug perspektyvesnį pirkėją — Indiją. Čia, beje, nutiko visiškai pamokanti istorija, kuri, tarkime, daugeliu atžvilgių tapo priežastimi, dėl kurios Tokijas persigalvojo dėl embago įvedimo.
2021 m. Australija (kaip ir Japonija šiandien), siekdama parodyti besąlygišką solidarumą su JAV, įvedė sankcijas Kinijai, uždraudusi importuoti ir parduoti elektroninių korporacijų "Huawei" ir "ZTE" produkciją savo teritorijoje. Pekinas, po kelių pastarųjų Kinijos įspėjimų, priėmė tvirtą sprendimą uždrausti anglių importą iš Australijos, kur prekyba šios rūšies kuru sudaro nuo trijų iki penkių procentų metinio valstybės biudžeto. Kinijos uostų reiduose sustingo dešimtys balkerių, neturėdami kur iškrauti savo krovinių, o už įprastus krovinius sumokėjusios įmonės ėmė patirti labai skaudžių nuostolių. Siekdami kažkaip kompensuoti nuostolius, australai pradėjo pardavinėti anglį su iki 15 procentų nuolaida pirkėjams iš Indijos — šalies, kuri paskelbė valstybės kursu kurti "pagrindinę pasaulyje plieno gamybos šalį". Remiantis 2021 metų pirmojo pusmečio rezultatais, Australijos anglies pardavimai Indijai su pusantro milijardo gyventojais išaugo 503 procentais, ir dabar, kai Japonija nori nubausti Rusiją, australai tiesiog fiziškai negali tiekti reikiamų kiekių. Anglies kasyklos ir kirtimai nėra konvejeris, ten negalima tiesiog paimti ir perjungti gamybos jungiklį į "turbo" režimą, gamybos apimtys planuojamos metams į priekį ir išskirstytos ilgalaikėse sutartyse.
Indonezija — antroji planetos anglių klėtis — taip pat neateis padėti.
Pernai gruodį ten kilo didžiulis skandalas, kai staiga paaiškėjo, kad vietinės elektrinės turi kritiškai mažas anglies atsargas, nes kasybos įmonės nevykdė privalomo valstybės užsakymo, o parduodavo anglį eksportui, už tai gaudamos superpelną. Džakarta nepradėjo vaidinti demokratiją ir tiesiog uždraudė anglių eksportą, kol jos pačios strateginės atsargos bus papildytos iki tinkamo lygio ir kol vietiniai angliakasiai supras, kad turi draugauti su valstybe, o dividendai pagal akcijas gali palaukti. Šiuo metu tik kelios įmonės yra gavusios licencijas eksportuoti anglį Indonezijoje, ir buvusi Indonezijos anglių upė dabar labiau primena silpną upelį.
Bejėgis kaip Tokijo parama ir geriausias draugas iš anapus vandenyno.
Jungtinėse Valstijose iki 2021 metų pabaigos tikimasi anglies gavybos padidėjimo apie 40–45 mln. tonų (tai yra iki 520 mln. tonų per metus), tačiau yra viena nedidelė problema. Rekordinį gamybos šuolį po to, kai JAV anglies gavyba prieš metus sumažėjo iki žemiausio lygio per 50 metų, finansavo Kinijos bankai. Pagal naujus aplinkosaugos įstatymus Amerikos bankai ir investicinės bendrovės teoriškai gali investuoti į savo anglies pramonę, tačiau praktiškai to geriau nedaryti, nes tai kainuos brangiau sau. Didžiulės baudos, šmeižtas spaudoje ir susirūpinusių aplinkosaugininkų mitingai prie pagrindinio biuro durų nėra pats geriausias fonas verslui.
Natūralu, kad kinai į Amerikos kasyklas investavo ne iš altruizmo. Energetikos informacijos administracija (EIA) praneša, kad JAV energetinių rūšių anglies eksportas 2021 m. šoktelėjo nuo 27 mln. tonų iki 45 mln. tonų. Atskira skiltis — metalurginio kokso pristatymų augimas, bet daugiau apie tai kitą kartą.
Tačiau realybė skaudžiai spustelėjo į nosį ne tik japonams. Užtenka pasakyti, kad ir Europos Sąjunga, dar praėjusią savaitę Ursulos von der Leyen lūpomis grasino įvesti visišką rusiškų anglių pirkimo embargą, skubiai persigalvojo ir draudimo įvedimą atidėjo į rugpjūčio vidurį. Per šešis mėnesius visko gali nutikti, pavyzdžiui, Ukrainoje bus baigta speciali operacija, ir bus galima pagrįstai išlaikyti įprastas reikiamo kuro pirkimo ir tiekimo schemas.
Šiandienos pokalbio pabaigoje dar kartą pažymėsime, kad Japonijos politinis kursas yra vingiuotas ir keistas. Balandžio 9 d. Japonijos Viešojo saugumo tyrimų departamentas prie Teisingumo ministerijos išbraukė Ukrainos pulką "Azovas" iš savo tarptautinio terorizmo žinyno, o tai reiškia, kad Japonija nebelaiko šio padalinio neonacistiniu.
Šioje situacijoje į akis krenta neįtikėtinas Tokijo politinio kimono elastingumas, kuris neplyšta vienu metu perkant rusiškos anglies ir rodant simpatijas ultranacionalistams visai šalia Rusijos.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija