Sankcijų karas prieš Rusiją — Europa pradeda ir pralaimi?

ES įvedė naujas sankcijas Rusijos atžvilgiu, tačiau vienybės Europoje, atrodo, nėra

Šį kartą Briuselis nusprendė apriboti įvairių prekių importą ir eksportą iš Rusijos ir smogti jos transporto sektoriui. Tačiau pagrindinės diskusijos Europoje šiandien vyksta dėl energetinės nepriklausomybės nuo Maskvos. Atrodytų, kad bent jau be rusiškos anglies ji gali apsieiti. Bet net šiuo atveju importo draudimas įsigalios tik nuo rugpjūčio. Tuo tarpu dujos ir nafta (jau nekalbant apie grūdus) toliau lieka už sankcijų borto.

Šiame fone pradeda ryškėti dvi svarbios tendencijos. Pirma, Vakaruose ateina supratimas, kad pirminės "pragariškos sankcijos" nesudaužė Rusijos ekonomikos į šipulius. Dar daugiau, stiprėja rublis. Todėl, antra, Europoje tikimasi atimti iš Rusijos papildomus milijardus dolerių pajamų (ir pastarajai iš tiesų bus sunku), bet jau sunku, ir bus dar sunkiau patiems europiečiams.

Pavyzdžiui, įvairiose ES šalyse vyksta "kuro maištai". Tuo tarpu Lietuvos, kuri buvo viena iš didžiausių transporto blokados šalininkių, kelių transporto vežėjai, sukuriantys nemažą šalies BVP dalį, reikšmingai nukentės nuo rytinių sienų uždarymo ir prašo valstybės pagalbos (taip pat todėl, kad, jeigu Rusija ir Baltarusija imsis analogiškų veiksmų, nuo Europos bus atkirsta ir Centrinė Azija).

Šiame kontekste ES bandoma sakyti, kad, jeigu sankcijos nesuveikė iš karto, suveiks po kurio laiko, o kad tikrai suveiktų, dabar reikia įvesti papildomų apribojimų. Tačiau susidaro įspūdis, kad Europa po truputį pradeda abejoti savo galimybėmis greitai ir neskausmingai parklupdyti Rusiją, ir kyla klausimas, kaip elgtis toliau?

Pavyzdžiui, Lenkija siūlo nesustoti ir teigia, kad pagrindinis griežtesnės linijos stabdis yra Vokietija. O dar yra Vengrija, kurios lyderis Viktoras Orbanas pareiškė, kad Ukrainos prezidentas yra šalies priešas ir kad Budapeštas gali mokėti už dujas rubliais. Toks atsiskaitymo būdas priimtinas ir Slovakijai, prieš ką pasisako minėta Vokietija.

Tokiu būdu (ir tai trečia), tam tikro pasimetimo dėl Rusijos atsparumo ir didėjančių sunkumų kontekste ES viduje aštrėja nesutarimai. Pažymėtina, kad dėl paskutinio sankcijų paketo teko derėtis ilgiau, nei planuota, kas įrodo, jog Europoje stiprėja nacionalinių interesų ir noro "sulaužyti" Rusiją konfliktas. Klausimas — kaip jis rutuliuosis?

Kol kas Briuselyje, matyt, dar yra tikėjimas, kad misija įmanoma, kad vakarietiška nepriimtinų ekonominių nuostolių logika anksčiau ar vėliau suveiks. Paprastai tariant, mums (Europai) dėl įvestų sankcijų bus blogai, bet jiems (Rusijai) bus labai blogai, ir jie pasiduos. Kadangi jie iš karto nepasidavė, mes padidinsime spaudimą — tada mums kurį laiką bus labai blogai, bet jiems bus labai labai blogai, ir jie tiesiog bus priversti peržiūrėti savo politiką.

Šiandien mes judame antro etapo link – sankcijinis Vakarų blickrygas žlugo, ir dabar jie artėja prie maksimalaus priimtino Rusijos spaudimo taško. Jame labai sunku bus ir vienai, ir kitai pusei, bet Maskva, kaip tikriausiai galvoja Vašingtonas ir dauguma ES sostinių, atsitrauks pirmoji. Ar tai pagrįstas tikėjimas?

Žinoma, vienareikšmiškai teigti, kad Rusijos tvirtumo atsargos yra didesnės, negalima, bet kol kas matyti, kad ji mobilizuojasi, o Vakarams darosi vis sunkiau, ir juose auga interesų konfliktas dėl tam tikrų valstybių nenoro paaukoti viską vardan Ukrainos (o čia dar prezidento rinkimuose Prancūzijoje atsirado reali Le Pen pergalės galimybė, ir ES gali gauti "didelį Orbaną", kuris sudrebins ir taip trapios vienybės pamatus).

Kuo viskas baigsis, dabar pasakyti sunku. Tačiau, kadangi Rusija gana užtikrintai laikosi, jau pakankamai greitai Europa turės galutinai pasirinkti — sustoti ir/ar atsitraukti (ieškoti kompromiso) arba susitaikyti su tuo, kad, norint ilgai kovoti toliau, reikia pereiti į žymiai didesnių kaštų lygį. Ar jos elitas ir gyventojai pasiruošę tokiam iššūkiui? Pamatysime — laukti liko neilgai...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija