Baltarusiškame kaime Dudutki šeštadienį į VIII tarptautinį viduramžio kultūros ir muzikos festivalį "Mūsų Griunvaldas", skirtą legendinio mūšio 606-asias metinėms paminėti, susirinko daugybė istorijos gerbėjų.
Kuo gi viduramžio riterių festivalis ne šeimos šventė?
Tamsiais laikais tokia prekės reklamos instaliacija vargu ar ką nors nustebintų, o mūsų — tik traukia dėmesį.
Kiekvienas pirkėjus traukia savaip, ši mergina — šypsena.
Aukščiausio luomo atstovai.
Pienininkė visus norinčius vaišina šviežiu gėrimu.
Kas, jei ne žmona, padės užsidėti amuniciją prieš sunkią kovą.
Ką daro žmogus, kai priešaky mojuoja kalavijais? Žinoma, traukia fotoaparatą!
Kariai, negailėdami jėgų, bandė įrodyti, kas čia pagrindinis riteris.
Po mūšio galima ir pamokslų pasiklausyti.
Juk ne veltui sakoma, jog akys – sielos veidrodis.
Patys smalsiausi galėjo pasedėti nusikaltėlių narve arba savanoriškai susikastyti grandinėmis.
Kiekviena dama jaudinuosi dėl savo riterio.
Tarp mūšių visada turi likti laiko menui.
Sunku būti jaunam: tikro kalavijo nedave, o poroloniniais pakovoti — visada prašom.
Skanu, naudinga, be konservantų!
Ir tegul visas pasaulis palaukia.
Nedidelė pertrauka ir prasidės Žalgirio mūšio rekonstrukcija. Jį pradeda artilerija.
Šauliai pribaigia tuos, kas užmiršo užsidėti sunkius šarvus.
"Mirę" likdavo gulėti po deginančia saule.
Laikas sudėti kardus ir laukti kito viduramžio festivalio.
