Portalo Championat.com vyriausiojo redaktoriaus pavadotojas Jevgenijus Sliusarenko paprašė maestro Antano Ališausko, kuriam šiandien, sausio 17-ąją, sukanka 81-eri metai, papsakoti apie legendinės nuotraukos sukūrimą.
- Kadras, kuris atnešė jums pasaulinę šlovę, tikrai užima išskirtinę vietą jūsų karjeroje?
— Kaip gi jums paaiškinti… Rusijoje yra gerai žinomas fotografas Vasilijus Prudnikovas, kuris jau ne kartą surinkdavo viename projekte visus sovietų ir šių laikų World Press Photo nugalėtojus. Mano nuotrauką jis apibūdino kaip "aukščiausio estetinio lygio kardą". Atvirai kalbant, buvo malonu. Nors man kiekviena nuotrauka — kaip vaikas, o vaikai, kaip žinote, visi yra lygūs. Bet tie, kurie žvelgia į mano "vaikus", vienaip ar kitaip turi teisę vertinti.
- Ar tada, 1969 metais, galėjote pamanyti, kad pateksite į istoriją?
— Sunku buvo nuspėti, nes fotografavimo sąlygos buvo vienos iš neįprasčiausių mano gyvenime.
Pasakojant nuo pradžių, riekia pasakyti, kad tais metais Lietuvoje nuolat vykdavo fotožurnalistų seminarai. Vienas iš jų vyko mažame kurortiniame mieste Birštone, įsikūrusiame prie Nemuno upės. Ir tą pačią dieną ten vyko sporto renginys, kuriame buvo lenktynės motoroleriais.
Mes visi nuvažiavome ten, ir galiausiai surinko apie 150 kolegų. Žinoma, jie užėmė visus geriausius rakursus. Bet aš radau išeitį! Pamačiau aukštą pušį ir supratau, kad nuo jos atsivers puikus vaizdas. Toliau buvo technikos reikalas — užlipti ant tvirčiausios šakos.
- Nebijojote nukristi?
— Prisibijojau, tiesą sakant. Šaka buvo gana sausa, ir aš viso proceso metu maniau, kad ji ketina nulūžti. Ačiū Dievui, buvau ir vis dar esu ne didžiausios kūno sudėjimo žmogus, ir medis mane išlaikė. Nors aš ten pratupėjau bent porą valandų. Kažką nufotografavau, bet, tiesą sakant, be didelio entuziazmo, su mintimis: "Na, nemanau, kad kažkas gero gavosi".
Grįžęs namo, išryškinau fotojuostas… Hm, manau, yra įdomių nuotraukų, to aš niekada nedariau anksčiau.
- Kodėl?
— Reikalas tame, kad tada aš pirmą kartą pasiėmiau objektyvą MTO-500. Pažymėtina, reikėtų pasakyti, sovietų objektyvas, savo laiku net laimėjęs aukso medalį Briuselyje. Ir jo dėka, vietoj bangų gavosi "brūkšniukai", o jei be ryškumo, atvirkščiai — skritulėliai. Labai originalu. Aš pasirinkau įdomiausią, atsižvelgiant į grafines galimybes, variantą — jame reikiėjo tik šiek tiek kai ką pataisyti.
Toliau buvo juokingiausia. Nusiunčiau kadrą į parodą mūsų šalyje, ir ši nuotrauka niekaip nebuvo pažymėta, nulis!
- Nepastebėjo tarp kitų?
— Sunku pasakyti. Gal tiesiog pavydėjo sėkmingo kadro. Kartais taip pasitaiko mūsų profesijoje. Po tam tikro laiko iš APN (spaudos agentūra "Naujienos" — taip sovietiniais laikais buvo vadinama dabartinė RIA Novosti — Sputnik) atvažiavo žmogus, kuris važinėdavo po respublikas ir pirkdavo agentūros nuotraukų bankui geriausias vietinių menininkų nuotraukas.
Pamenu, jis nupirko šešias mano nuotraukas. Mes jas išspausdinome, nusiuntėme į Maskvą ir pamiršome. Man, tiesa, tada dar redakcijoje pasakė: "Na, jei nuotraukos pavadinamas "Posūkis", galbūt tavęs gyvenime taip pat laukia staigus posūkis". Tada aš nesuteikiau ypatingos reikšmės šiam pokštui.
- Kaip jūs sužinojote apie pergalę?
— Prieš pat Naujuosius metus gavau telegramą: "Jūs pripažintas nugalėtoju, sveikinime". Tai buvo neįtikėtinas sutapimas: aš ką tik susituokiau, ir mes su žmona net savo būsto neturėjome. Ir įsivaizduokite: dar tą pačią dieną gavau orderį butui! Prisimenu, mes su žmona iškart ten atvažiavome, pastatėme porą kėdžių, atsisėdome ant jų ir pagalvojome: kas gi dar nuostabaus gali šiandieną mums nutikti? (Juokiasi).
O jei rimtai, pažvelgęs į praeitį, tikrai pasakysiu: tai buvo laimingiausia diena mūsų gyvenime.
- Šį apdovanojimą gavote asmeniškai?
— Tada tai buvo neįmanoma. Gavęs telegramą aš paskambinau į APN ir pasakiau, kad norėčiau nuvykti į apdovanojimų ceremoniją Hagoje. Man pagrįstai pasakė: "Už kokius pinigus?". Aš atsakiau: "Už tuos, kuriuos gausiu kaip premiją!", "Gerai, mes paskambinsime jums".
Paskambino tik po savaitės: "Viskas, jūsų premija Lietuvos atstovybėje užsienyje". Tai yra, apgudravo. Nuvažiavo žmogus iš agentūros, parvežė šį medalį. Jo šonai buvo šiek tiek apgrandyti — matyt, dėl viso pikto patikrino, kiek ten aukso (juokiasi). Nors medalis buvo įprastas. Na ir diplomas. Ir viskas — daugiau nieko. Dolerių už pergalę aš taip ir nepamačiau.
Ir vis tiek aš buvau labai patenkintas ir laimingas. Jūs suprantate, vienas iš didžiausių pasaulio apdovanojimų. Iki šiol jis mano vienintelis, likusių — tarptautinių, visos Sąjungos, Lietuvos — gana daug.
- Gyvenimas iš tiesų po to padarė staigų posūkį?
— Taip ir įvyko. Iškart po apdovanojimo gavau skambutį iš sostinės, Vilniaus, iš žurnalo "Tarybinė moteris" korespondentų punkto. Vėliau aš pelniau daug apdovanojimų, fotografuodamas būtent šiam žurnalui. Pakvietė ten dirbti. Teko pakeisti tik gautą tą patį butą su kėdėmis ir važiuoti į Vilnių.
Nuo tuo laiko 25 metus aš dirbau etatiniu fotografu žurnale, tačiau jau gana ilgą laiką aš — laisvas fotografas. Man patinka.
- Skaitmeninė fotografija atsirado palyginti neseniai, ar jums buvo sunku įvaldyti naują formatą ir žanrus?
— Tai geri pokyčiai. Žinoma, jie pareikalavo daug laiko, kad prisitaikyčiau. Kažkas kuria pasaką, naudodamas naujas technines galimybes. Ir ką aš? Kaip sakoma, ne burtininkas, tik mokausi, nors ir metų man jau sukako daug. Aš mokausi ir tobulėju kiekvieną dieną. Ir visiškai nebijau to pripažinti.
