VILNIUS, vasario 1 — Sputnik. Tai, kas įvyko Kėdainiuose pribloškia ir neleidžia atsigauti. Neleidžia tikėti žmonėmis ir protu. Keturmetis berniukas negalėjo ištarti skaičių. Už tai motina su patėviu mušė jį visą dieną, ištisas 14 valandų. Jie mušė vaiką ne tik kumščiais ir kojomis, bet ir sunkiais daiktais.
Ant berniuko kūno neliko gyvos vietos. Motina — ar galima ją pavadinti motina?— iškvietė greitąją tik tuomet, kada suprato, jog vaiko būklė yra kritinė. Tačiau buvo jau pervėlu. Keturmetis berniukas žuvo, savo tėvų nukankintas.
Jiems paskirta psichiatrinė ekspertizė. Tačiau bus nesąžininga ir niekšiška, jeigu viskas, kas įvyko, bus paaiškinta beprotyste. Tą dieną, išeidama į darbo biržą, motina prašė sugyventinio daugiau nebemušti berniuko. Viską suvokė. Berniuką mušė jau ne pirmą kartą.
Lietuva gedi. Visoje šalyje ir kitose vietose, kur gyvena lietuviai, vyko atminimo akcijos. Žmonės nešė gėles, smilkalus, degino žvakes. Šalį sukaustė nelaimė ir nesuvokimas.
Ir, tikrai, sunku judėti į priekį kol tai, kas įvyko, lieka neįprasminta. Žmonės akcijose, socialiniuose tinkluose, straipsniuose ir reportažuose prašo valdžios išsiaiškinti. Tačiau tai mūsų visų reikalas. Įvykus tokioms tragedijoms gyvenimas negali toliau tekėti sava vaga. Atminimo akcijų metu žmonės prisiminė ir kitą baisų įvykį. Prieš metus tame pačiame Kėdainių rajone 36 metų amžiaus tėvas nužudė ir įmetė į šulinį du vaikus.
Be abejonės, tragedija turi priežastis. Užtenka prisiminti, kad Lietuva yra Europos lyderė pagal savižudybių skaičių. Psichologai įvardina istorinę traumą kaip pagrindinę priežastį — kontrastas tarp didingos, karališkosios praeities ir abejotinos dabarties. Kalbama apie nacionalinio identiškumo, o kartu ir tapatybės praradimą. Žmogus prarado misiją, sunaikintas asmenybės vientisumas.
Aišku, itaką turi ir socialiniai bei ekonominiai faktoriai. Lietuva gyvena kukliai, galima sakyti, vargingai. Nukankintas berniukas gyveno pas močiutę kaime, kol jo motina tai ieškodavo darbo didmiesčiuose, tai dirbdavo Ispanijoje. Žmonės, kurie išėjo deginti žvakių, protestavo prieš gyvenimą be prošvaisčių, bedarbystę ir skurdą. Labai simboliškas motinos sūnaus palikimas dėl darbo biržos. Galiu daryti prielaidą, kad pykčio proveržis dėl vaiko nesugebėjimo išmokti skaičius tapo detonatoriumi dėl gyvenimo, ypač savo asmeninio, sukauptų nusivylimų. Kuomet vaikas tapo našta, ir pritrūko jėgų ir atsakingumo būti kartu su juo, gyventi vardan jo.
Tai, kas įvyko Kėdainiuose, visų pirma, vertybių klausimas. Tai ne siaubas, bet paprastos beprotybės istorija, kai žmogus praranda savo šerdį ir lieka tik apdangalas.
Šis apdangalas, kaip šešėlis, vaikšto gatvėmis ieško maisto, malonumų, puošia ir puoselėja save. Tačiau viduje — tik tuštuma. Ten nėra vietos meilei artimąjam. Ji išstumta, kartais sunaikinta vartotojišku instinktu. Kalbama, kad nužudyto berniuko motina buvo išsigandusi, kad ji gynė savo sugyventinį. Ji kaip moteris stvėrėsi jo, tai buvo aukos baimė, tačiau tai buvo ir egzistencinė baimė. Kuomet šešėlis susitiko su absoliučia tuštuma ir suprato, kad jis tapo šešėliu, kuris padarė baisų dalyką.
Reikia atkreipti dėmesį į žudikų amžių — 27 metai, o tėvui, kuris įmetė vaikus į šulinį, buvo 36 metai. Jie formavosi laisvės, apie kuria tiek kalbėta aplink, triumfo sąlygose. Jokio tau totalitarizmo, įdiegimo, priespaudos — gyvenk ir kvėpuok. Bet deguonies trūksta. Aplinka smaugia. Nebeliko kuo pasitikėti beorėje erdveje. Šioje erdvėje gimė dar viena prarasta karta. Negyvagimė karta.
Čia daugiau nei ekonomika — čia yra egzistencinė praraja. Juk kas aplenkia Lietuvą savižudybių reitinge? Šveicarija. Soti, padori, švari Šveicarija.
Be abejo, nukankinto berniuko istorijoje svarbus asmeninis faktorius, tačiau joje yra daug bendro. To, iš ko Lietuvos Vyriausybė privalo padaryti išvadas. Ir imtis priemonių. Ne tik ekonominių, bet ir, neabejotinai, pasaulėžiūros preimonių: gyvybiškai svarbu suteikti šaliai naują gyvenimo prasmę, vertybes, orientyrus. Dėl to, kad istorijos apie sotų gyvenimą nebeveikia. Jos melagingos, o melas visada žudo. Pasaka apie vartotojišką rojų pavirto gyvu košmaru.
