— Laba diena, gerbiamas Jonai. Kaip gyvenate? Iš kur važiuojate?
— Taigi važiavau prasitęsti Rusijos vizą, kad pavasarį vėl galėčiau pabuvoti kapinėse Karaliaučiaus (Kaliningrado — Sputnik) priemiesčiuose, pasivaikščioti ten, prisiminti mūsų tautietį Kristijoną Donelaitį.
— O ar girdėjote, kad Seimo narys Balsys neseniai vėl priminė pasauliui, kad Karaliaučius — "ne rusų", ir laikas grąžinti jį lietuviams?
— Aišku, girdėjau — drąsus pasisakymas! Pažiūrėkite, kaip į tai sureagavo Maskva. Iš karto pasirodė Valstybės Dūmos, Federacijų Tarybos pareiškimai, o Rusijos ambasadorius Lietuvoje ponas Udalcovas Balsio pasiūlymą "grąžinti Kaliningrado sritį Europai" įvertino kaip "neatsakingą ir nekompetentišką"…
— O aš manau, kad Balsys — provokatorius, ir svarstyti tokius klausimus ― ne jo kompetencija.
Ne veltui mūsų užsienio reikalų ministras iš karto pradėjo teisintis, kad Lietuva neturi jokių pretenzijų nė vienai iš savo kaimynių. Be to, tampyti tigrą už ūsų šiandien, kai Putinas su Trampu tariasi apie naują pasaulio tvarką, yra visai neapgalvota.
Jūsų, Jonai, skausmas dėl savo tėvynės Karaliaučiaus, kur šiandien jums tenka važinėti kaip į svečius, man suprantamas. Bet jūs juk žinote, kad Putinas nepakęs jokių insinuacijų dėl Kaliningrado priklausymo Rusijai. O su Putinu juokauti pavojinga. Aš jo paskutinį pasisakymą dėl Kaliningrado atmintinai žinau: "Jeigu kas nors nori atidaryti šią Pandoros dėžę ir pradėti dirbti, prašau".
— Turbūt jūs teisus. Dabar ne laikas mūsų mažajai Lietuvai kištis tarp tokių milžinų kaip JAV, Rusija, Vokietija ir Prancūzija. Geriau sėdėti nuošalyje, laukti ir žiūrėti, kur pučia "permainų vėjas".
Mano stotėlė. Iki pasimatymo, gerbiamas Tomai…
