VILNIUS, kovo 10 — Sputnik. Garsaus Lietuvos poeto ir dramaturgo Justino Marcinkevičiaus gimtadienio proga Sputnik Lietuva prisimena, kaip prasidėjo kūrėjo kelias bei pateikia jo citatas.
Justinas Marcinkevičius gimė 1930 metų kovo 10 dieną Važatkiemyje (Prienų rajonas).
Rašytojo tėvas — Motiejus Marcinkevičius, motina — Ieva Kvainauskaitė. Be Justino šeimoje augo dar trys vaikai. Būsimo poeto kūdikystė — šviesi, harmoninga. Nuo mažens jį supo graži sūduvių gamta.
Mokėsi Alksniakiemio pradžios mokykloje, vėliau Prienų "Žiburio" gimnazijoje. 1954 metais Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Universitete Marcinkevičius susipažino su būsima žmona Genovaite Kalvaityte, kuri mokėsi gamtos fakultete. Genovaitės ir Justino vestuvės įvyko 1956 metais Vilniuje. Jų šeimoje užaugo dvi dukros Ramunė ir Jurga.
Marcinkevičius dirbo Genio ir Pergalės redakcijose, 1959-1960 metais Lietuvos rašytojų sąjungos valdyboje. Atgimimo pradžioje buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.
Pagrindinė poeto tema — Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika: laimė, pareiga, kančia, baimė, ištikimybė, dora, gerumas. Poeto kūryba du kartus apdovanota Lietuvos valstybine premija, visuomeninė veikla — Lietuvos Santarvės premija (1994).
Marcinkevičiaus kūrybos ir paties jo asmens populiarumas paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais buvo beveik visuotinis ir niekieno neginčijamas. Jo nuopelnai Lietuvai ir literatūrai įvertinti nepriklausomybės metais: 2001 metais poetas apdovanotas Lietuvos nacionaline literatūros ir meno premija, o taip pat ir Baltijos asamblėjos premija.
Per visa savo gyvenimą Marcinkevičius išleido daugiau nei šimtą knygų: poemų, eilėraščių, dramų, ese, knygų vaikams ir kitų.
Justinas Marcinkevičius mirė 2011 metų vasario 16 dieną. Jam buvo 80 metų. Palaidotas Antakalnio kapinėse.
Justino Marcinkevičiaus citatos
Neliks duonos su druska — liks tėvynė.
Žmogus bent sykį privalo parodyti liežuvį savo baimei.
Kuklumas, kuklumas ir dar kartą kuklumas. Tai bruožas, rodantis didelę vidinę žmogaus kultūrą, inteligentiškumą, talentą ir, žinoma pagarbą kitiems. Dažniausiai šito stinga vidutinybei.
Ką tai reiškia "gyvenimo prasmė"? Jos nėra atskirai nuo manęs ir nuo visuomenės, kurioje gyvenu. Vadinasi, tiktai išreikšdamas save vienu ar kitu darbu, priimtinu, naudingu, reikalingu visuomenei, aš deklaruoju savo individualų gyvenimo prasmės suvokimą.
Visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.
Meilė — tai du sujungti delnai. Ir gurkšnis vandens juose: gyvenimas.
