VILNIUS, kovo 15 — Sputnik. Kodėl Šiaurės Atlanto aljansas nusprendė sulyginti klaidingas žiniasklaidos naujienas su agresijos prieš save aktu ir ką lems šis NATO sprendimas — į šiuos ir kitus Sputnik Lietuva klausimus atsakė Sisteminės analizės ir prognozavimo centro prezidentas Rostislavas Iščenko.
- NATO karinių pajėgų Europoje vado pavaduotojas, generolas Adrian Bradshaw neseniai interviu laikraščiui "Times" neatmetė galimybės, kad "suklastotos" naujienos, nukreiptos prieš vieną iš NATO šalių, gali būti laikomos agresijos aktu prieš visą Aljansą.
Kaip Jūs galite pakomentuoti šį NATO sprendimą?
— Kiekviena valstybė pati nusprendžia, kas yra agresija prieš ją. Iš tiesų, tarptautinė teisė numato, kad ne nekariniams veiksmams, įvertiniems tam tikros valstybės kaip agresija, gali būti duotas karinis atsakas.
Penktą Šiaurės Atlanto sutarties straipsnį (ginkluotas vienos ar kelių NATO valstybių Europoje arba Šiaurės Amerikoje užpuolimas bus laikomas jų visų užpuolimu — Sputnik), kaip ir bet kurį kitą dokumentą, kiekvienas gali interpretuoti kaip nori.
Tačiau yra niuansas. NATO nerės teikia pagalbą šaliai, veikiamai agresijos, remiantis savo vidaus procedūromis. Tai yra, jei, pavyzdžiui, Lietuva ar Estija mano, kad jos yra veikiamos "informacinės agresijos", jos gali paskelbti "agresoriui" tikrą karą. Tačiau Prancūzija arba Vokietija gali nerasti agresijos požymių prieš šias šalis arba, pavyzdžiui, palaikyti jų atsaką perdėtu.
Galiausiai valstybė, patyrusi agresiją, turi teisę imtis individualios ar kolektyvinės savigynos priemonių. Tuo pačiu laiku ji nedelsdama turi perduoti šį klausimą nagrinėti JT Saugumo Tarybai ir pagal jos sprendimą nutraukti bet kokius veiksmus.
Akivaizdu, kad "informacinės agresijos" atveju pirmiausia reikia kreiptis į JT ir įrodyti, kad agresija buvo, ir tik tada, jei Saugumo Taryba pripažįsta agresiją (kas nerealu), prašyti NATO pagalbos.
- Kodėl būtent dabar, pasitelkus į pagalbą Bradshaw, paskelbtas NATO ketinimas kovoti su "suklastotomis" naujienomis?
— Nekarinės agresijos samprata senai įtvirtinta tarptautinėje teisėje. Tiesiog anksčiau šalys — NATO narės svetimose informacinėse erdvėse elgėsi, kaip norėjo, o jų informacinė erdvė buvo apsaugota nuo išorinių įsibrovimų. Dabar situacija pasikeitė, ir Aljanse sunerimo. Jie jau seniai prarado įprotį dirbti sąžiningos konkurencijos sąlygomis.
- Ar galite nuspėti, kokios priemonės iš Aljanso pusės čia galimos?
— Jokių. Jei JAV panorės pradėti karą su Rusija, joms dingsties nereikia. Tiesiog pradės. Bandymų apriboti Rusijos žiniasklaidos darbą ES šalyse bei JAV ir taip nuolat yra griebiamasi. Bet mes iš "slopinimo" patirties TSRS žinome, kad tai — silpna pozicija, ir rezultatai nuo tokių apribojimų bus priešingi ribotojų lūkesčiams.
- Kaip manote, kam panašioje hipotetinėje situacijoje teks kaltės įrodinėjimo našta — šaliai, kurios žurnalistai savo publikacijose parodė prieš NATO "agresiją"? Ar įkalčių paieška susirūpins pas Aljansas?
— Aš jau sakiau, kad egzistuoja tam tikra procedūra. Kas nori — gali skųstis JT Saugumo Tarybai. Kitų institucijų, įgaliotų spręsti, kur agresija, o kur jos nėra, pasaulyje neegzistuoja. O informaciniame lygmenyje kiekvienas kiekvieną gali pripažinti agresoriumi. Na, pripažins ir kas toliau? Pradės branduolinį karą? Arba taikys naujas sankcijas? Liūdną buvusių sankcijų patirtį Vakarai jau turi.
- Bradshaw mano, kad reikia apsaugoti "svarbius Aljanso aktyvus nuo agresijos bet kurioje srityje". Kaip toli gali nuvesti tokia "būtinybė"?
— Dar kartą sakau: jei jūs norite pradėti karą, jus ją pradėsite, su dangstimi, arba be jos. Taigi "garsios generolo mintys" nieko nepakeis mūsų realybėje.
Beje, sprendimo pradėti karą Bradshaw nepriims — tai ne jo prerogatyva. Ir ką jis ten galvoja — tegul aiškinasi Baltijos šalių gyventojai. JAV yra NATO užnugaryje, lietuviai, latviai ir estai, galima sakyti, priešakyje.
