Kovo 26-ą Lietuvos nacionalinė komanda atnaujins kovas 2018-ųjų pasaulio čempionato, kuris vyks Rusijoje, atrankos cikle. Lietuvių varžovu taps pagrindinio pasaulyje žaidimo su kamuoliu pradininkai — anglai, pas kuriuos Edgaro Jankausko auklėtiniai vyks į svečius. Arba, tariant perkeltine prasme, "šoks į liūto nasrus".
Lietuviai ir "liūtai"
Anglijos rinktinė ne veltui turi grėsmingą pravardę "trys liūtai", kurią bando pateisinti dabartiniame atrankos cikle. Artimiausias varžovas yra "F" grupės turnyrinės lentelės viršuje, be to, varžovų statusas nesugretinamas.
Tačiau Jankausko komanda pernai rudenį neblogai startavo, sugebėjusi namuose nepralaimėti slovėnams (2: 2), išsilaikyti dvikovoje su škotais (1: 1) ir laimėti gimtajame krašte prieš autsaiderį Maltą (2: 0). Kiekvienoje iš šių rungtynių rezultatyviais smūgiais išsiskyrė Fiodor Černych, kuris pelnė gerą vardą Baltarusijos čempionate, o dabar žaidžia Lenkijoje. Penki taškai trijose rungtynėse leido gerbėjams šūktelėti: "O jeigu?".
O jei sėkmės lydimi lietuviai tikrai stos į kovą dėl kelialapio į Pasaulio čempionatą Rusijoje?! O jei apie Jankausko komandą prabils taip pat entuziastingai, kaip kadaise apie Latviją ir visai neseniai — apie Islandiją? Tačiau 2016 metai baigėsi triuškinančiu fiasko Slovakijoje — 0:4, ir nuotaika vėl pablogėjo.
Nesėkmė kovo 26 dieną Anglijoje gali padaryti galą svajonėms dėl "baltų stebuklo" futbole.
Deja, išlaikant blaivų protą ir objektyvumą, nesąmoningai formuojasi pesimistiškos išvados. Visų pirma, atsilaikyti prieš "liūtus" bus neįtikėtinai sunku. Antra, nesvarbu, kad ir koks šaunus vaikinas yra Černych ir kiti Jankausko auklėtiniai, tačiau jų įgūdžių lygis nepasiekia futbolo "top reikalavimų".
Čia dera užduoti klausimą: ar buvo kada nors Lietuvoje komanda, apie kurią galima rašyti odes su aukščiausio laipsnio epitetais? Atsakymas — taip. Kalbama, žinoma, apie "Žalgirį". Tačiau ne apie krepšinio "Žalgirį", o futbolo; ne iš Kauno, o iš Vilniaus.
Zelkevičius, Narbekovas, Ivanauskas ir visi-visi-visi
TSRS cempionato aukščiausioje lygoje lietuvių klubas debiutavo 1983 metais, tam kad jau pirmajame sezone sukelti furorą neįprastu sovietinėms realijoms futbolu.
Disciplinuotas ir atletiškas žaidimas. Pasitikėjimas gynyboje, tačiau greitas perėjimas į ataką, juolab trenerio Benjamino Zelkevičiaus auklėtiniai puikiai valdo kamuolį. Komanda buvo sudaryta iš ryškių asmenybių, drąsiai išėjusių į turnyro, kuris buvo laikomas vienu iš stipriausių Senajame žemyne, areną.
Vartininkas Vaclovas Jurkus turėjo milžinišką autoritetą. Centrinis gynėjas Valdas Kasparavičius buvo pakviestas į TSRS olimpinės komandą, kuri, vadovaujama Eduardo Malofejevo iškovojo teisę pasirodyti 84-ųjų Žaidynėse, bet taip ir nenuvyko į olimpinį Los Andželą dėl sovietinio bloko paskelbto boikoto.
Paskui pirmąją gerų meistrų bangą,nuvilnijo ir didžiausia banga — jaunimas.
Ryškiausiu jo atstovu tapo Arminas Narbekovas, vienintelis Lietuvos olimpinis futbolo čempionas, ir Valdas Ivanauskas. Antram nepasisiekė sužaisti 88-ųjų Žaidynėse (paskutiniu momentu jį pašalino iš komandos dėl disciplinos pažeidimų) ir 90-ųjų pasaulio čempionate (Lietuvos klubai spėjo išeiti iš TSRS čempionato dalyvių skaičių), tačiau palikusiam labai ryškų pėdsaką. Įskaitant Maskvos CSKA, kur jis buvo pašauktas tarnauti: Valdas už atsidavimą greitai tapo "raudonai-mėlynų" gerbėjų numylėtiniu.
"Žalgirio" sėkmė yra neabejotina. 1987-ieji pasirodė esą patys sėkmingiausi. Pirma Lietuvos komanda, prisidengusi TSRS studentų skraiste, laimėjo Universiadą, įveikusi, pavyzdžiui, brazilus — 6:0, o tada laimėjo Sąjungos čempionato bronzos medalius. Žaidėjams buvo suteiktas "Tarptautinės klasės sporto meistrų" laipsnis, o Zelkevičius po metų tapo nusipelniusiu TSRS treneriu.
80-ųjų "Žalgiris" iš tiesų buvo legendinis. Ir jei pavyktų laiko mašina transportuoti į kovo 26 dieną Zelkevičius sudėtį, Anglijos "liūtai" galėtų lengvai pereiti prie dietos. Žinoma, tai yra hiperbolė. Na ir ekspertai gali paciginčyti: esą "Žalgirio" debiutas Europos arenoje UEFA taurėje virto konfuzu.
Jau pirmasis varžovas, "Austrija" pašalino Lietuvos klubą iš kovos lauko. Bet nepamirškime, kad tuo metu klubas iš Vienos buvo vienas iš stipriausių Senajame žemyne, ir žaidėjai iš Vilniaus dar ir perdegė psichologiškai. Tačiau labai greitai Zelkevičius pradėjo vadovauti "Austrijai", o už jos ataką atsakingais tapo Narbekovas — Ivanauskas — Fridrikas. Šis faktas kalba kaip pats už save, taip ir apie daugelį kitų…
Rumbutis: už aplaidumą galėjo ir sumušti
Jei Narbekovas yra vienintelis Lietuvos olimpinis futbolo čempionas, tai Liudas Rumbutis — vienintelis etninis lietuvis, kuris laimėjo TSRS čempionatą. Tai atsitiko 1982 metais Minsko "Dinamo" sudėtyje. Eduardo Malofeevo komandoje jis atliko universalo vaidmenį, pašaukto uždaryti spragas sudėtyje, be to, skirtinguose amplua. Bet savo karjerą Rumbutis pradėjo 70-ųjų viduryje būtent "Žalgiriyje".
Tuos laikus Rumbutis prisimena taip: "Kai aš — 17-metų 183 cantimetrų ūgio jaunuolis — atsidūriau "Žalgiryje", maniau, kad būsiu žemiausiu gynėju komandoje. Ir tai futbole, o ne kultiniame krepšinyje. Tikri atletai. Fizinis parengimas — išskirtinis.
Dar vienas charakteringas bruožas —gebėjimas tinkamu metu pademonstruoti valią. Buvo skelbiama, kad ant kortos pastatytos geros premijos, todėl visi buvo kovingai nusiteikę"! Prarasti "savo" pinigų niekas nenorėjo.
"Žalgiriyje" visada buvo tikra vyriška atmosfera. Jei patekai į sudėtį ir išejai į lauką, nesvarbu esi jaunas ar senas — turi traukti, būti drausmingas ir pasiaukojantis!
Už apdailumą ar nedėmesingumą galėjo ne tik išbarti, bet ir šiek tiek "plekštelėti". Kartą aš suklydau, tai mane "ant spintos pakabino". Tame nebuvo nieko blogo. Tiesiog žiaurūs mokymai, kurių pamokos visam gyvenimui liko su manimi. Futbolas — kolektyvinis žaidimas. Jame tu neturi nuvilti vaikinų, ir tada jie visada bus tavo ramstis.
"Žalgiris" geriausiais sezonais buvo savita komanda Sovietų čempionate. Kolektyvinio futbolo ir aukštų individualių įgūdžių balansas. Lietuva sugebėjo išugdyti talentingų vaikinų kartą. Danilevičius, Janonis, Baranauskas, Narbekovas, Ivanauskas. O Dirmeikis, tempęs "Žalgirį" į elitą apatiniuose divizionuose? O Sukristovas, trejus metus tarnavęs jūrų laivyne, bet vis tiek pradėjęs žaisti aukščiausiame lygyje?
Pateikiau toli gražu ne visą žvaigždžių sąrašą, kuriame kiekvienas žmogus buvo asmenybe ir futbolo lauke, ir už jo ribų. "Žalgiris" atvyko į Kijevą — ir įveikė Valerijų Lobanovskį. Namuose priėmė "Spartaką" — triuškino Konstantiną Beskovą.
Trenerio vaidmuo, kaip visada, buvo lemiamas. Zelkevičius — aukšto lygio specialistas. Kai jam pavykdavo rasti bendrą kalbą su žaidėjais — viskas buvo nuostabu. Tik kartais jų santykiai nesiklostė. Kai "Žalgiris" išėjo į aukščiausią lygą, vaikinai įsižeidė dėl gerovės paskirstymo ir privertė atleisti trenerį. Nors vėliau patys prašė jį grįžti. Tada Zelkevičius jau apkaltino veteranus sutartinių rungtynių organizavimu… Priešpriešų pakako. Tačiau "Žalgiris" būtent su Zelkevičiumi laimėjo Antrąją lygą, tada Pirmą, o vėliau Universiadą ir bronzos medalius.
Tas "Žalgiris" atmintyje sukelia daug šiltų jausmų, ne tik man ir ne tik lietuviams — "atominė" komanda, palikusi ryškų pėdsaką. Deja, tų pakilimų šiandien galima tik ilgėtis.
