Valdyti SGD laivą — brangus malonumas: jo nuoma iš Norvegijos kompanijos Höegh LNG kainuoja Lietuvai 170 tūkstančių eurų per parą.
Be to, terminalo pajėgumas lygus 4 milijardams kubinių metrų dujų per metus. O Lietuvos metinė dujų paklausa yra apie 2,7 milijardų kubinių metrų ir turi pastovią mažėjimo tendenciją.
Tai, pirmiausia, susiję su sumažėjusiu dujų naudojimu šiluminėje elektrinėje. Du trečdalius elektros energijos Lietuva šiandien importuoja, be to, dujas keičia alternatyvios energijos rūšys.
Šiandien pagrindiniu dujų "vartotoju" šalyje išlieka azoto trąšų ir chemijos prekių gamintoja "Achema", kurios dėka yra palaikoma stabili paklausa dujoms. "Achemai " tenka daugiau kaip pusė suvartojamų šalyje dujų.
Trys viename dubenyje
Vadinasi, net jei Lietuva visiškai pereis prie suskystintų gamtinių dujų (SGD) ir atsisakys "Gazprom" "produkcijos", šalis turės SGD perteklių. O konjunktūra joms ― prasta.
Visų pirma, Latvija ir Estija (nekalbant apie Suomiją), kurios buvo planuojamos, kaip vartotojos statant terminalą, neskuba pirkti SGD iš Lietuvos, nes jos yra brangesnės, nei "Gazpromo".
Antra, regiono rinkoje sparčiai auga konkurencija. Pernai pradėjo dirbti terminalas Lenkijos Svinouiscyje — penki milijardai kubinių metrų dujų pumpuojama dabar, ir planuojami visi dešimt. Taip pat statomas terminalas Kaliningrade (2,7 milijardai kubinių metrų — ateityje planuojama padvigubinti apimtį).
Šios ir kitos aplinkybės teikia "Lietuvos šmeižikams" peno skepsiui i ir net piktdžiugai dėl ekonominio SGD terminalo tikslingumo.
Tikslingumo dialektika
Pro lietuvišką "langą" pagrindinis terminalo efektas matomas "Gazprom" nuolaidume. Jei 2012 metais Lietuva mokėjo už dujas didžiausią kainą Europoje, tai 2014 metais jos gerokai atpigo. Nors tai buvo padaryta dar gegužę, tai yra iki terminalo eksploatacijos pradžios, Vilniuje manoma, kad būtent jo dėka pavyko sumažinti kainas.
Iš pradžių Lietuvos valdžios institucijos bandė priversti šalį pereiti prie SGD. Stambiausiems vartotojams buvo net sumažintos procentinės normos. Yra žinoma, kad bendrovė "Vilniaus energija", pasiteisindama vartotojams už kainų padidėjimą 7%, skundėsi, kad yra įpareigota ne mažiau kaip 65% dujų pirkti iš SGD temrinalo.
Tačiau diktato renkantis tiekėją netrukus buvo atsisakyta. Todėl 2015-aisiais SGD vartojimo dalis Lietuvoje siekė 20%, o pernai išaugo iki 34%. Be to, dujų dalis iš "Gazprom" buvo nupirkta aukciono sąlygomis. Tuo pačiu metu, pirmąjį 2016-ųjų ketvirtį SGD kaina buvo numušta 40%.
Nepaisant to, "Gazprom" kainos vis dar lieka šiek tiek patrauklesnės nei "Statoil", kuris tapo pirmuoju SGD tiekėju Lietuvoje.
Daugiau pragmatikos
Dvejų metų darbo, naudojant terminalą, praktika tapo Lietuvos energetikų perėjimu nuo politikos iki pragmatizmo.
Kaip pažymi energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, reali konkurencija leidžia nuolat ieškoti geriausių sprendimų. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į sezoninius veiksnius tapo aišku, kad žiemą dujas pelningiau pirkti iš "Gazprom", o vasarą — įvežti SGD.
Atsižvelgiant į dabartines rinkos sąlygas manoma, kad šiais metais "Gazprom" dujų tiekimo dalis išaugs iki 55%. Be to, Lietuvos dujininkams keliama užduotis kartu su "Statoil" suderinti SGD tiekimą iš Amerikos, kas leis šiek tiek sumažinti kainą.
Rinka pradėjo dirbti, o tai reiškia, kad keičiasi taktika: tam kad įgytų manevringumą, Lietuva dabar vengia ilgalaikių sutarčių su dujų tiekėjais.
Kol kas Lietuvoje, yra manoma, kad dujų kainų mažinimas leidžia padengti terminalo nuomos išlaidas. Tačiau ir Lietuvos ir užsienio ekspertai sutinka, kad ateityje projekto sėkmė priklauso nuo regiono šalių gebėjimo kooperuotis ir sudaryti vieną dujų rinką.
Kyla klausimas, ar sugebės baltai ir skandinavai parodyti pagrįstą abiems pusėms naudingą solidarumą.
