— Sveikas, Jonai. Ar jau užsirašei į savanorius-informatorius, kurie Lietuvoje ieško slaptų agentų?
— Labas, Artūrai. Net nesiruošiu. O štai į savanorių batalioną užsirašyti noriu. Apginti tėvynę su ginklu rankose aš jau išmokau privalomos tarnybos metu. O skundiko įgūdžių dar neįvaldžiau. Manau, tai labai neatsakinga — apšmeižti ką nors tik dėl savo spėlionių. Juk ne paslaptis, kad Sovietų laikais kaip tik dėl tokių įskundimų daug nekaltų lietuvių išvežė į Sibirą.
— O aš manau, kad nieko čia baisaus nėra, jeigu siekiant aptikti vieną super pavojingą šnipą nukentės keli nekalti žmonės. Juk tokio slapto šnipo veiksmai gali padaryti žalą šimtams ir tūkstančiams Lietuvos piliečių. Kur medžius kerta, ten skiedros laksto. Svarbiausia yra valstybės saugumas.
— Bet vis delto tegul tokį rimtą darbą atlieka profesionalai — seka, analizuoja, atlieka operatyvinius veiksmus. Ir, jeigu žmogus kaltas, tai tegul jį areštuoja, kai jis perduos slaptą informaciją ar verbuos mūsų tautiečius. Pateiks teismui įrodymus ir nepriklausomas teismas nuspręs, kokią bausmę skirti. O ne šnipinėti, kaip Stalino laikais tai darė "politiniai trejetai".
— Tik pamanyk, koks teisuolis! Įrodymų užsimanei, operatyvių veiksmų… Matyt tu, Jonai, vakarais žiūri RT ir skaitai Sputnik, jeigu taip kalbėti pradėjai. Ši "abejonių košė" tavo galvoje ne kas kita kaip Rusijos propagandos pasekmės. Reikia pranešti apie tai, kur reikia, kad tave patikrintų su poligrafu, o vėliau paklaustų, su kuo tu bendrauji iškylose ir restoranuose.
— Nesamones paistai tu, Artūrai! Manasis patriotizmo suvokimas, tai ne abejonės savo draugais ir kolegomis, o sąžininga tarnyba savo valstybei. Viso gero. Ir sėkmės tau beieškant šnipų tarp sąžiningų Lietuvos piliečių.
— Iki pasimatymo, Jonai. Iki greito pasimatymo tam tikrose vietose…
