— Labas, Jonai. Na, ką, traukiame į Vakarus?
— Labas, Artūrai. Manau, kad taip… Laikas. Be to, mano mokyklos draugas man nesenai iš Lutono (Londono priemestis — Sputnik) parašė, kad tapo nedidelio viešbučio administratoriumi, o durininko vieta atsilaisvino. Jis žadėjo patarpininkauti, kad savininkas mane priimtų. Aš jau net 30 žodžių anglų kalba išmokau — matyt, to pakaks sutikti svečius ir nunešti jų lagaminus į kambarį.
— Ir mane pusbrolis kviečia į Airiją. Jis ten gyvena jau aštuonerius metus. Dirba paukštyne. Gauna po 400 svarų per mėnesį. Ir net nusprendė imti paskolą ir pirkti mažą butą. Ruošiasi su žmona vaiką pagimdyti, nes nori tapti pilnaverčiais Britanijos gyventojais ir likti šalyje po Brexit. Suremontuos tėvų namelį Zarasų rajone ir žvejos senatvėje bei anūkus augins. Dainuos su jais lietuviškas dainas, kad gimtosios kalbos neužmirštų.
— Taip, gaila palikti Tėvynę, bet kitos išeities nebematau. Atlyginimai Lietuvoje 3-4 kartus mažesni negu Britanijoje, o kainos net būtiniausioms prekėms aukštesnės. Aš jau nekalbu apie drabužius ir paprastas prekes. Neseniai perskaičiau, kad Lietuvoje užmokestis už darbo valandą žemiausias visoje Europoje — truputi daugiau nei 7 eurai už valandą, ir tai net ne visur tiek moka. O štai Danijoje — net 42 eurai už vieną darbo valandą. Ar tu, Artūrai, įsivaizdoji, 42 eurai už valandą! Mažiau už lietuvius uždirba tik bulgarai ir rumunai. Nejaugi mes blogiau nei danai dirbame?
— Ne blogiau! Bet esmė, man regis, ne tame. Noras išvažiuoti man išliko, kai buvau svečiuose pas brolį ir palyginau švietimo, mokesčių, socialinių garantijų sistemas Airijoje ir Lietuvoje. Ir viskas — ne mūsų naudai.
O dar erzina valstybės pareigūnų, Seimo narių ir kitų dykaduonių skaičius, kuriuos mes, atkreipk dėmesį, turime maitinti! O ką jie veikia? Kuria įstatymus apie alkoholio pardavimo laiką, baudų ir mokesčių didinimą. O dar nuo vasaros naujo Darbo kodekso negali priimti, ir mes, paprasti darbuotojai, greitai tapsime stambių verslininkų vergais. Kiek užsimanys, tiek ir mokės mums, o jei pasipiktinsi — pasiūs kuo toliau ir teks darbo biržoje stovėti bei gauti minimalias išmokas.
— Gaila, kad senų tėvų negalime iš karto pasiimti. Nors atsiųsime jiems pinigų, kad nusipirktų papildomą kilogramą dešros ir vaistų. O gal, po kokių penkerių metų darbo "angliško dėdės" naudai ir tėvus paiimsime. Eime, drauge, pakuotis lagaminus.
