— Labas, Audriau. Kas dedasi mūsų Vyriausybėje ir Seime? Toks įspūdis, kad mus valdo ne nauja valdžia, kurią mes išrinkome rudenį, o tie patys konservatoriai ir liberalai!
— Sveiki, Antanai. Aš ir pats nesuprantu, kas vyksta Lietuvos valstybėje. Ministras pirmininkas Skvernelis, man atrodo, dažniau susitinka su konservatorių lyderiu Landsbergiu, nei su valdančiosios koalicijos partneriais. O prezidentė negali atsidžiaugti naujuoju premjeru. Nors dar prieš porą metų piktinosi dėl Skvernelio — užsispyrusio generalinio policijos komisaro, o vėliau ir vidaus reikalų ministro — elgesio. Prisimeni, Grybauskaitė tuomet dar sakė, kad Skvernelis nesusitvarkys su kriminalais šalyje? Kaip gi taip — patekęs į nemalonę valstybės pareigūnas, o tapo rūmų politiku?
— Ir tu tai pastebėjai? Man atrodo, Lietuvos politikos užkulisių lėlininkai veikia pagal scenarijų "a la Muntianas".
Juk tu žinai, kaip 2007 metais Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas "susipyko" su Viktoru Uspaskichu — Darbo partijos lyderiu. Muntianas gi, atstovaudamas šitai partijai, buvo išrinktas į Seimo narius, o vėliau ir pirmininku tapo. Tuomet juk Darbo partija, kaip šiandien Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, sudarė valdančiosios koalicijos pagrindą, o jos lyderis Uspaskichas net buvo Lietuvos ūkio ministras. O kas atsitiko?
Iš pradžių iškelta byla dėl, neva, Darbo partijos "juodosios buhalterijos". Vėliau Muntianas, kuris ėjo partijos pirmininko pavaduotojo pareigas, buvo priverstas atsisakyti partijos ir pereiti į Lietuvos protėvių atgimimo partiją, kuriai pradėjo vadovauti. Matyt, pažadėjo giedrą politinę ateitį… O vėliau kas? Apkaltino Muntianą korupcija… ir nurašė! Ir kur dabar Muntianas? Kas prisimena tokį Lietuvos politiką? Tokiu būdu šiandien "mulkina" Skvernelį? Ar ne?
— O, tu teisus, Antanai! Išeina, kad "lėlininkai" pažadėjo Skverneliui vos ne prezidento postą 2019 metais, siekdami susilpninti Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pozicijas. Svarbiausia šiandien — sėti nesantaiką valstiečių-reformatorių gretose. O artėjant prezidento rinkimams atsiras priežastis iškelti kitą, patogesnį kandidatą. Tik įdomu, kas šie užkulisių likimų valdovai, kurie taip grakščiai sustato figūras politikos lentoje?
— O tu nueik į Lietuvos filharmoniją, pasikalusyk Čiurlionio muzikos, tuomet gal ką nors ir suprasi. Iki pasimatymo, Audriau. Ir gerų tau minčių, besiklausant Čiurlionio!
— Iki, Antanai! Ačiū už patarimą.
