Amerikos sparnuotųjų raketų smūgis į Sirijos karinių oro pajėgų bazę tapo išskirtiniu epizodu tarptautinėje darbotvarkėje. Jį vienaip ar kitaip įvertino praktiškai visas pasaulis. Savo poziciją turi ir Lietuva. Jos požiūris idealiai įsipaišo į vakarietiškos reakcijos kontekstą ir atitinkamai yra toks pat sunkiai suprantamas, bet iš tiesų labai paprastai paaiškinamas.
Lietuvai dėl visko kaltas Bašaras Asadas ir Rusija
Kaip pažymėjo Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, atsakomieji veiksmai Sirijos atžvilgiu buvo būtini, nes cheminė ataka (o Lietuva kaip ir kitos Vakarų valstybės yra įsitikinusi, kad ją įvykdė būtent Asado režimas) yra karo nusikaltimas. Tokiu būdu Amerika, anot Lietuvos vadovės, parodė Damaskui ir jį remiančiai Maskvai, kur yra raudonoji jų veiksmų linija.
Tokie Grybauskaitės pasisakymai visiškai nestebina, nes 2017 metais Miuncheno saugumo konferencijoje ji pareiškė, kad Rusija demonstruoja atvirą karinę agresiją Sirijoje (nors apie kokią agresiją galima kalbėti, kai Rusija šioje šalyje veikia su oficialiu teisėtos Sirijos valdžios leidimu). Tuo pat metu interviu "Foreign Policy" Lietuvos vadovė pažymėjo, kad Vakarai faktiškai leido Vladimirui Putinui pasiųsti savo karius į Siriją, kas padidino pabėgėlių iš šios valstybės į Europą srautą, kurį Rusijos lyderis ciniškai naudoja ES vienybės žlugdymui (apie tai, kad pabėgėliai Sirijoje atsirado žymiai anksčiau, nei Maskva pradėjo savo veiksmus karinėse operacijose ten, ir dėl to iš dalies kalta Amerika, Grybauskaitė, žinoma, neužsiminė).
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius irgi pateisina Jungtinių Valstijų raketinį smūgį, nes pagrindo abejoti jų versija nėra, o įkalbinėjimai ir įtikinėjimai, pasak jo, turi savo ribas.
Oficialią versiją remia ir vietiniai ekspertai. Pavyzdžiui, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas pažymėjo, kad tai, ką dabar padarė Donaldas Trampas, dar 2013 metais turėjo padaryti Barakas Obama, kad Bašaras Asadas būtų pašalintas iš savo posto, konfliktas greičiau pasibaigtų, į jį neįsitrauktų Rusija ir pagaliau užsibaigtų civilių kančios.
Šiuo atveju norisi paklausti: "Rusija iš esmės nusišalino nuo Libijos konflikto, o šios šalies vadovas Muamaras Kadafis buvo žiauriai nužudytas Vakarų remiamų sukilėlių, bet ar dėl to baigėsi karas toje valstybėje ir užsibaigė civilių kančios?" Ne mažiau elementarių loginių klausimų galima užduoti ryšium su "Asado chemine ataka", kurie tiesiog sunaikina JAV siūlomą įvykio versiją.
Kodėl Bašaras Asadas gali būti nekaltas
Pirmiausia būtina pažymėti, kad 2013 metais tarptautinė bendruomenė su Rusija ir JAV priešakyje ėmėsi Sirijos cheminio ginklo naikinimo, ir Asadas, norėdamas išvengti Amerikos karinio smūgio, kuris tuo metu buvo daugiau negu tikėtinas, sutiko su jos iniciatyva. Po kurio laiko buvo konstatuota, kad misija įvykdyta, o speciali nepriklausoma JTO komisija nustatė, kad cheminį ginklą 2013 metais panaudojo opozicija (tačiau tai Vakaruose jau buvo niekam neįdomu).
Tarkime, Asadas kažką paslėpė, o dabar, jausdamas Vakarų silpnumą bei Rusijos ir Irano paramą, nusprendė tai panaudoti. Tačiau toks galimų pasekmių prasme rizikingas žingsnis tiesiog privalėjo turėti bent kažkokį nauda pagrįstą paaiškinimą. Dabar gi akivaizdu, kad incidentas su cheminio ginklo panaudojimu ar atsitiktiniu pataikymu į jį yra naudingas visiems, kas nori Asado galvos (Amerikai, Turkijai, Sirijos opozicijai, "Islamo valstybei"* ir t.t.), bet tik ne jam pačiam.
Pirma, cheminis bombardavimas neturėjo jokios karinės prasmės, kadangi Sirijos kariuomenė su sąjungininkų pagalba jau seniai perėmė iniciatyvą frontuose ir sėkmingai atkovoja iš priešų vis naujas teritorijas.
Antra, viskas įvyko beveik iš karto po to, kai aukšti Amerikos pareigūnai pradėjo sakyti, kad pagrindinis JAV tikslas Sirijoje yra ne Asado nuvertimas, o kova su "Islamo valstybe". Todėl akivaizdu, kad Sirijos prezidentas vietoj to, kad užsikabintų už netikėto Vašingtono palankumo, pats demonstratyviai paskubėjo sugriauti savo legitimumą Vakarų akyse, kas yra visiškai nelogiška.
Trečia, nusprendęs panaudoti cheminį ginklą, Asadas diskredituotų tarptautinėje arenoje ne tik save, bet ir Rusiją su Iranu, kurių teikiama politinė, ekonominė ir karinė pagalba jam yra gyvybiškai svarbi ir kurie (ypač Maskva) tikrai nepritartų tokiam Sirijos vadovo žingsniui, kaip bandoma aiškinti Vakaruose.
Todėl nenuostabu, kad, pavyzdžiui, Arabų pasaulio tyrimų centro vadovas Mainco universitete, profesorius Günteris Meyeris tiesiai pareiškė: "Tokia dujinė ataka gali būti naudinga tik ginkluotos opozicijos grupėms. Jos prispaustos prie sienos ir faktiškai neturi jokių šansų pasipriešinti režimui kariniu būdu. Ir, kaip rodo JAV prezidento Trumpo reakcija, tokios akcijos leidžia joms vėl užsitikrinti Asado priešininkų paramą".
Bet kaip ten bebūtų, galutinai į visus atvirus klausimus galėtų atsakyti kruopštus JTO tyrimas (pavyzdžiui, norėtųsi sužinoti, kur Asadas slėpė/slepia chemines bombas, kurių pėdsakų užpultoje bazėje niekas nematė). Tačiau problema ta, kad Amerika jau turi "neginčijamų Asado kaltės įrodymų", kurių kaip visada niekam nerodo, nes jie yra slapti, o jos sąjungininkai (taip pat Lietuva) neabejoja Vašingtono teisumu.
Pastaruoju atveju vargu ar tai tiesiog kvailystė, nes kvailių tarptautinėje politikoje niekada nebuvo ir nėra. Visi puikiai supranta aukščiau išdėstytų argumentų svorį ir tyrimo būtinybę, bet kiekvienas dėl savų priežasčių nenori nieko apie tai girdėti.
Lietuvos pozicijos paaiškinimas
Šiandien, galbūt, jau mažai kas prisimena tai, kad 2003 metais, kai Amerika ruošėsi įsiveržti į Iraką, situacija su Lietuvos pozicija buvo labai panaši į dabartinę. Tada šalies ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas nuvyko į Vašingtoną ir po susitikimo su JAV viceprezidentu Diku Cheney pareiškė, kad Amerikos (valstybės sekretoriaus Colino Powello) Jungtinėse Tautose pateikti įrodymai apie Irako turimus masinio naikinimo ginklus yra įtikinantys, ir Lietuva pasiruošusi paremti Jungtinių Valstijų karinę operaciją prieš Sadamą Huseiną.
Tuomet pagrindinis tikslas buvo įtikti Amerikai už paramą, Lietuvai stojant į ES ir NATO. Šiandien kontekstas šiek tiek kitoks, bet esmė ta pati. Tiesiog, vietoje Irako yra Sirija, o Lietuva tiki Amerika ir remia jos karinius veiksmus todėl, kad taip reikia "viršininkui". Be to, tie patys žmonės Jungtinėse Valstijose, kurie trokšta Asado kraujo, kartu nori konfrontacijos su Rusija, siekiant apriboti jos įtaką pasaulyje. Tai savo ruožtu reiškia JAV vaidmens didinimą Europoje (kad galima būtų išnaudoti ją konflikte su Maskva) bei provokacinį NATO kontingento stiprinimą Baltijos regione kaip atsaką į tariamą rusišką grėsmę (kad ES būtų dar sunkiau surasti bendrą kalbą su Rusija), kas idealiai sutampa su įsivaizduojamais Lietuvos užsienio politikos prioritetais.
Paprastai tariant, Lietuva yra ištikimas Amerikos pavaldinys, kuris besąlygiškai remia visas Vašingtono iniciatyvas (kokios nepagrįstos ir avantiūrinės jos bebūtų) tiesiog todėl, kad tai Vašingtono iniciatyvos (pavyzdžiui, jei rytoj JAV sakys, kad Ukrainos režimas yra blogas ir jį reikia keisti, labai tikėtina, kad tą patį vakarą Vilnius be jokių dvejonių atkartos šią mintį). Tačiau tuo pat metu Lietuvai patinka jos satelitinis vaidmuo, nes kamuojamas istorinių baimių dabartinis valdantysis valstybės elitas šventai įsitikinęs tuo, kad konfrontacinė Amerikos "vanagų" politika Rusijos atžvilgiu yra teisinga, kad ji atitinka Europos interesus ir kad už ištikimybę Jungtinės Valstijos išgelbės šalį ir visą ES nuo piktosios meškos.
Kaip kartą parašė klasikas: "Ach, nesunku mane apgauti — aš apsigauti linkęs pats"…
