VILNIUS, balandžio 17 — Sputnik, Aleksejus Stefanovas. Lietuvos aktorius ir režisierius Dainius Kazlauskas beveik niekada neduoda interviu. Rusų kalba ― dar nė karto, lietuvių — galima suskaičiuoti ant pirštų. Kartu su žmona ir kolege — meno vadove ir kostiumų dailininke Indre Pačėsaite senai nusprendė, kad su žurnalistais apie savo gyvenimą nesikalbės, bei vaikų — 12-metčio Dominyko ir septynių metų amžiaus Bernardo, nerodys. Tačiau išskirtiniais atvejais, kai kalbama apie profesiją, Dainius daro išimtis. Tokia išimtimi ir tapo mūsų susitikimas, kuris įvyko "Nepriklausomo teatro projekto" (teatras "Ateljė") Elšanui Mamedovo, kurio teatre Kazlauskas surengė keturis spektaklius, dėka.
Jau mėnesį Dainius Kazlauskas gyvena Maskvoje. Dvi minutės kelionės pėsčiomis iki Tagankos teatro, kur šiuo metu aktyviai dirba ties spektaklio "Žuvėdra 73458" pastatymu. Tai bus jau penktas režisieriaus darbas Rusijoje. Kartu su juo dirba pilnas lietuviškas desantas — Indrė Pačėsaitė, kompozitorius Ignas Juozokas, apšvietimo režisierius Darius Malinauskas. Pagrindinį vaidmenį spektaklyje atliks teatro direktorė Irina Apeksimova. Premjera įvyks balandžio 21 ir 22 dienomis.
Aš nelaužau pjesės esmės
- Dainiau, iš pradžių pasidalinkite paslaptimi — "Žuvėdra 73458", kurią jūs rengiate Tagankos teatre, bus kažkuo ypatinga? Ką reiškia šie skaičiai pavadinime?
— Tai maždaug tiek kartų pasaulyje buvo surengta "Žuvėdra" nuo tų laikų, kai atsirado pjesė — 73458. Aišku, skaičius yra apytikslis. Aš neturėjau tikslo sukurti ką nors ypatingo, tiesiog būna sprendimai pjesės ribose, o būna už jų. Atrasti režisieriaus sprendimą pjesės ribose — labai sudėtingas uždavinys. Tai, reiškia, ištirti pjesės esmę, ir pateikti ją žiūrovui teatro kalba. Todėl antrą kartą surengti tą pačią pjesę nėra prasmės — sprendimo esmė, idėja jau nepasikeis.
O jeigu už pjesės ribų — akcentas daromas į režisieriaus improviziciją ir galima surengti pjesę kiek įmanoma kartų. Štai kodėl daugelis menininkų statė tą pačią pjesę ne vieną kartą ir kas kartą iš naujo. Kai režisierius improvizuoja, tai scenoje galima pamatyti kažką, labai nutolusį nuo originalo. Kažkada aš perskaičiau dar kartą pjesę ir nuėjau pažiūrėti, kaip ją pastatė labai žymus režisierius. Tačiau, deja, ten buvo viskas, išskyrus pačią pjesę, iš jos liko tik pavadinimas, vien tik meniškas monologas. O aš už dialogą. Už dialogą tarp autoriaus ir žiūrovo. Režisierius turi tapti tarpininku tarp jų. Jūs pasakysite, kad pirmuoju atveju ir yra tikra kūryba, o aš jums atsakysiu, kad yra profesija, kurioje galima kurti. Štai kokis skirtumas tarp šių sąvokų.
Kada aš žiūriu spektaklį pagal pjesę, kurią skaičiau, aš nebenoriu nieko keisti. Man atrodo, kad spektaklis idealus. Toks teatras man yra priimtinas. Daugelis kūrėjų apie dialogą su žiūrovu svarsto tik gražiose kalbose… Ir aš, kaip aktorius ir režisierius, ne su visais galiu dirbti kine ir teatre, kiek Lietuvoje, tiek ir Rusijoje. Kai tik aš sutinku žmogų, kuris mato tik monologą, aš nusiviliu, sakau "ačiū, kad pakvietėt" ir išeinu. Kūrybinio dialogo ten nebebus.
- Ir daug tokių posūkių buvo pas jus?
— Labai daug. Režisūra mūsų dabartiniu supratimu — tai pasakyti kažką tokio, ko nesugebėjo pasakyti autorius. Tai kam tu imiesi jo pjesės? Ir prasideda: pjesei ''laužo stuburą'' ir rašo savo versiją. Taip, išversti pjesę į teatro kalbą — tai didelis ir labai sunkus darbas.
Atgaivinti žodžius, išsaugoti literatūrinę pusiausvyrą, patikslinti ir sustiprinti dramaturgo motyvus — nėra lengva. Į pjesę galima kai ką pridėti, bet tik tuomet, jei tai išplės kokio nors personažo liniją ar paaštrins situaciją. Bet ne perrašyti ją savaip, o tada dar ir statyti savo viziją. Po tokių perrašymų paprastas arklys spektaklyje tampa beždžione. Tu matai beždžionę, bet kūrėjai užtikrina mus, kad tai arklys, ir tu kvailys, jei nematai skirtumo. Ir štai tokiekūrybiniai sprendimai mūsų žiūrovui siūlomi daugelį dešimtmečių. Žiūrovas jau priprato teatre vietoj arklio matyti beždžionę. Štai kodėl po tokių spektaklių iš žmonių girdi daug įvairių išvysto interpretacijų. Ir vėl kyla tas pats klausimas apie kūrybą.
- Iš esmės, Jūsų požiūris į spektaklių pastatymą kitoks.
— Taip, požiūris yra kitoks. Aš nelaužau pjesių esmės. Aš noriu, kad žiūrovas suprastų ir nerimautų dėl to, kas vyksta scenoje. Štai kodėl Rusijoje aš stačiau pasirodymus tik Elšano Mamedovo teatre "Ateljė" ("Nepriklausomas teatro projektas). Tai mano žmogus. Ir štai su Irina Apeksimova ta pati situacija — mes, kaip ir su Elšanu, kalbame su ja ta pačia kalba.
Pradžia nuo švaraus lapo
— Dainiau, jūs gimėte Vilniuje, mokėtės Lietuvos muzikos akdemijoje vaidybos ir režisūros katedroje, vaidinote kine, statėte spektaklius. Jokios kitos informacijos internete apie Jus nėra.
— Taip, o dar manęs nėra Facebook arba kitose socialiniuose tinkluose. Jūs pasakysite, mūsų laikais informacija yra naudinga menininkui, ir būsite teisūs. Tačiau iš kitos pusės, ji gali ir pakenkti jam. Man patinka, kai nėra nusistovėjusios nuomonės apie žmogų. Menininkas stiprus ne tuo, ką jis padarė praeityje, o to, ką gali padaryti šiandien. Aš nemeluosiu, būdavo, atvažiuoji ką nors surengti arba suvaidinti ir kolegos klausia: "O kas tai?"
Štai savo darbu ir reikia įrodyti, kas tu esi iš tikrųjų. O kai už nugaros jau yra laurai, nuopelnai, o iš tikrųjų visos galimybės jau išnaudotos, tu gali visus labai nuvilti. Darbo pradžia — nuo švaraus lapo. Reikia rodyti, ką tu gali šiandien. Tai geras būdas praleisti laiką žmogiškoje ir profesionalioje atmosferoje.
Maskvoje, pavyzdžiui, kartais manęs klausia, kodėl aš nerėkiu ir nežeminu aktorių, nes tai vienintelis būdas kažką pasiekti. O kas aš toks, kad šauktčiau ant jų? Kas per apsurdiška hierarchija? Manau, kad tai ateina iš praeities. Buvo laikai, kai režisierius buvo "dievas", kuris galėjo nuspręsti ne tik aktoriaus likimą scenoje, bet ir įtakoti asmeninį gyvenimą. Bet, pasirodo, ne visiems šie laikai praėjo. Nesuprantu to ir nesuprasiu, bendravimas turi būti pagrįstas tik profesiniu pagrindu. Bet, deja, daugelis nori, kad teatras likti jų asmenine sodyba, tokiu pono dvaru. Pastatyme užimta daug žmonių ir režisierius turi suvienyti juos, ieškoti bendros kalbos, aiškinti, kad tai tiesiog darbas ir nieko daugiau. Kad išsiskiriant nebūtų gėda dėl savo veiksmų.
Yra toks žinomas lietuvių režisierius Jonas Gricius — legendinė asmenybė, jis dar 1960-70-aisiais kartu su Grigorijumi Kozincevu statė "Hamletą", "Karalių Lyrą". Ir, kai dešimtojo dešimtmečio pradžioje aš filmavausi savo pirmame filme, jis man pasakė: "Žinai, Dainiau, labai svarbu ne tai, ką tu padarysi, o kaip tu iki to priartėsi. Labai svarbu, kad išeinant tu galėtum šypsotis, o ne griaužti save, gailėtis dėl ko nors. Kad prie tavo karsto būtų žmonių ne dėl to, ką tu padarei, o dėl to, ką jie prarado". Tai jis pasakė man, 18-mečiui vaikinukui, prie konjako butelio. Galėjo bet kam, o pasakė man. Ir tai tapo mano kredo.
Pirmoje vietoje — šeima
- Ir vis dėlto, Jūs daug filmavotės kine, vaidinote teatre, statėte spektaklius Rusijoje, Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, bet bent jau dabar papasakokite išsamiau apie save.
— Nuo pat pradžių viskas vyko labai sklandžiai. Anksti pradėjau filmuotis, anksti patekau į teatrą. Ir mano gyvenime aktorystė ir režisūra visada buvo arti. Ir nors aš vaidinau, nuo režisūros nesitraukiau, nes tai labai padeda aktoriaus profesijoje. Ne visada režisieriai, turintys konkrečius tikslus, buvo pasirengę tau vadovauti. Liko statyti patį save, nelaužant šio žmogaus dramaturgijos ir riežisūros.
Kine aš pradėjau filmuotis dar sovietiniais laikais, bet po to Lietuva atgavo nepriklausomybę ir kuriam laikui viskas sustojo. Buvo graudu žiūrėti, kaip menininkai kovojo vienas su kitu už galimybę kurti kiną. Aš tame dalyvauti nenorėjau. Ir priėmiau sprendimą — palikti visa tai. Jaučiausi, lyg man būtų koja amputuota. Pasakiau, kad kino daugiau nėra, ir laikiausi taip iki 2010-ųjų.
Apie filmus, kuriuose filmavausi iki šiol, net nenoriu kalbėti. O vėliau aš vėl pradėjau šiek tiek filmuotis. Ir dabar kartais gaunu labai įdomių pasiūlymų. Bet taip stipriai kinu aš jau nebesergu. Taigi, kai manęs klausia: "Jūs filmavotes kine?", aš paprastai atsakau: "Ne, nesifilmavau".
- 2017-aisiais Rusijoje pasirodo net du filmai su Jūsų dalyvavimu — Pavlo Čuhrajaus "Šaltasis tango" ir Andrejaus Maliukovo "Legenda apie pabėgimą". Dabar jūs galite pasakyti, kad filmuojates kine?
— Pastaraisiais metais pradėjo filmuoti narmalius filmus, kurie jau suprantami, kurie tam tikru būdu jau panašūs į kiną. Ir aš patyliukais grįžtu į kinematografiją, nors ir atsargiai. Pasiūlymų dabar labai daug, tačiau visgi su amžiumi pradedi labiau vertinti laiką. Aš niekada neturėjau noro būti populiarius ar labai garsus. Bet aš visada siekiau, kad žmonės, suprantantys šią profesiją, gerbtų mane. Man tai buvo svarbu ir tada, ir dabar. Savo krypties aš, žinoma, nepakeičiau.
Todėl kartais aš ramiai atsisakau vaidmens. Tai man nesunku. Kolegos man sako: "Ką tu — atsisakei šio vaidmens? Tu išprotėjai?" O man neįdomu: režisierius išpuikęs, netikras, galvoja tik apie save, aš gi su juo dirbsiu mėnesį ar du, o man jau dabar nesinori jo matyti. Tai kam man gaišti laiką?
- Nepaisant to, kad labai nedaug yra informacijos apie Jus internete, Lietuvoje Jūs žinomas — dirbote įvairiuose šalies teatruose, 2005 metais buvote pripažintas metų aktoriumi ir dar buvote meno vadovu Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje.
— Taip, buvau, bet ne ilgai. Mane pakvietė šio teatro direktorius Romas Vikšraitis, po spektaklio, kurį aš ten pastačiau. Sovietmečiu tai buvo labai garsus teatras — apie jį kalbėjo visoje Sąjungoje ir ne tik. Bet po TSRS žlugimo ir Miltinio mirties jis taip pat mirė.
Po penkiolikos metų mes turėjome idėją atgaivinti teatrą. Mes, kartu su Romu per mažiau nei trejus metus atgaivinome jį. Paaiškėjo, viskas įmanoma, jei yra noras. Į teatrą grįžo žiūrovas. O pagal bilietų pardavimą atsižvelgiant į Panevėžio gyventojų skaičių mes tapome lyderiais Lietuvoje. Bet kai atėjo kitas vadovas, vos per pusmetį viskas grįžo atgal, į tą pačią mirusią būklę. Bet, žinoma, ne visi taip mano.
Taigi bendrai — Rusijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse — teatro kuluaruose esu žinomas. To man užtenka. Ir tokia šlovė mane tenkina. Man taip gerai. Mūsų šeimai taip yra gerai. Ne visi, žinoma, tai supranta. Štai, pavyzdžiui, man siūlo vaidmenį. O aš sakau: "Negaliu. Aš išvažiuoju ilsėtis su šeima". Kyla pauzė. "Tu beprotis ar tai poza?". Tiesiog teatras ar kinas man tik darbas ir nieko daugiau.
- Taigi, pirmoji vieta jums šeima, o ne profesija?
— Man gyvenime svarbi pusiausvyra. Aš skiriu kai kuriems dalykams tiek laiko, kiek reikia. Svarbiausia — nepersistengti. Viskame turi būti saikas. Tai laisvės jausmas nuo prisirišimo ir kompleksų. Gyvenimas yra trumpas. Ir todėl manes nėra socialiniuose tinkluose, todėl aš nereklamuoju savęs, o darbas pats mane suranda. Todėl aš galiu gyventi ramiai, susitikinėti su draugais, leisti laiką su žmona ir vaikais. Man tai yra svarbu — aš priėmiau šį sprendimą.
