Prieš du metus Vilniaus meru išrinktas liberalų partijos (kurios lyderiai šiuo metu kaltinami korupcija) atstovas Remigijus Šimašius žadėjo sumažinti šilumos kainą sostinei. Ji iš tiesų sumažėjo, bet ne dėl mero pastangų, o dėl pasaulio rinkoje kritusių dujų, kurios yra pagrindinis Vilniaus energijos šaltinis, kainų.
Dar labiau vartotojus pradžiugino žinia iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK), kuri nustatė, kad "Vilniaus energija" 2012-2014 metų laikotarpiu šilumos tiekimo veiklai nepagrįstai priskyrė 24,3 milijonų eurų ir pažeidė vartotojų teises. Tokiu būdu, vilniečiai galėjo tikėtis iš šilumininkų kompensacijos, tačiau atsirado niuansas.
Nuo šių metų kovo 30 dienos Vilniaus mieste šilumą vartotojams tiekia valstybinė bendrovė "Vilniaus šilumos tinklai". Preliminariais skaičiavimais, iki to laiko "Vilniaus energija" sostinės gyventojams turėjo sugrąžinti apie 6 milijonus eurų permokėtos sumos. Dėl likusios permokos dalies grąžinimo sprendimą turės priimti Vilniaus miesto savivaldybė. Meras Šimašius žada mažesnę šilumos kainą, atgavus 200 milijonų eurų iš prancūzų įmonės "Veolia" kaip "Vilniaus energijos" įsipareigojimų vykdymo garanto.
Kada tai atsitiks, vienas Dievas žino. Jeigu "Veolia" su pateikta pinigine pretenzija nesutiks (o ji greičiausiai nesutiks), Vilniaus vadovas ketina kreiptis į arbitražą. Problema ta, kad, kol tas arbitražas pasibaigs, jau gali nebelikti dabartinio mero bei valdančiosios koalicijos, ir apie skolą visi tyliai pamirš (net vartotojai).
O kol kas VKEKK pranešė, jog bazinė šilumos kaina Vilniuje nuo birželio padidės 8,2%. Bet reikia turėti omenyje, kad ji nėra galutinė (gali būti dar didesnė). Ir tai nekalbant apie Vyriausybės sprendimą nuo liepos 1-osios atsisakyti lengvatinio PVM už šildymą, kuris sudarė 9%.
Kodėl nepavyksta sumažinti šilumos kainų Vilniuje
Yra kelios priežastys, kodėl šilumos kainos Lietuvos sostinėje nemažėja. Pirma, šalis niekaip negali suformuluoti nuoseklios nacionalinės energetikos strategijos. Neaišku, koks energijos šaltinis (dujos, biokuras, elektra, atsinaujinantys energijos šaltiniai) privalo tapti prioritetiniu valstybės energetinėje politikoje ir sistemoje; koks galėtų būti jų balansas; kokį vaidmenį energetinio sektoriaus funkcionavime turėtų vaidinti valstybinės, o kokį privačios įmonės; tai kuriama, tai naikinama Energetikos ministerija ir t.t. Atitinkamai sunku tikėtis tvarkos atskirų savivaldybių energetiniame ūkyje.
Antra, sunku iki galo suprasti — Vilniaus valdžia negali ar nenori pasirūpinti šilumos vartotojų interesais. Kitaip tariant, galbūt, dabartinė sostinės vadovybė gerai moka kovoti su sovietiniais paminklais, bet jai trūksta reikiamų vadybinių ir administracinių įgūdžių, kai būtina imtis sudėtingų energetinių reformų.
Kita vertus, šilumos kainų sostinėje problema jau seniai pasiekė tokį lygį, kad buvo priversta įsikišti Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji dar 2011 metais išreiškė nuomonę, kad tai, kas vyksta Vilniaus miesto energetikoje, gali būti šilumą tiekiančios bendrovės "Vilniaus energija" arba daugiabučius prižiūrinčių bendrovių įžūlaus piktnaudžiavimo rezultatas, ir tiesioginė atsakomybė už tokią netoleruotiną situaciją, kai monopolininkai lobsta žmonių sąskaita, turi prisiimti sostinės savivaldybė.
Lietuviai emigruoja dėl mažų algų ir augančių kainų >>
Tai, kad šiandien valstybinė įmonė "Vilniaus šilumos tinklai" po 15 metų nuomos susigražino iš "Vilniaus energijos" sostinės šilumos ūkį, dar nieko nereiškia, nes energetikų kaip interesų grupės poveikis politikams bei valdininkams niekur nedingo, ir jie reikalauja vis didesnių šilumos kainų, aiškindami savo poziciją išlaidomis personalo išlaikymui, nusidėvėjimui (amortizacijai), aptarnavimui ir t.t. (susidaro toks įspūdis, kad šilumininkai negauna jokio pelno ir tik patiria milžiniškus nuostolius, kas yra tiesiog juokinga).
Išvada paprasta. Viena vertus, negalima teigti, kad centrinė Lietuvos valdžia ir Vilniaus savivaldybė visiškai nesistengia pažaboti energetikų apetitų (VKEKK leido pakelti šilumos kainą mažiau negu to norėjo "Vilniaus šilumos tinklai"). Kita vertus, galimai iš dalies dėl bendros energetinės strategijos trūkumo ir vadybinio neprofesionalumo, o iš dalies dėl korupcinio suaugimo su energetiniu sektoriumi, politikai ir valdininkai nesuvaldo šilumininkų įtakos, kuri ypač didelė ten, kur kvepia dideliais pinigais (pavyzdžiui, tokiuose stambiuose miestuose kaip Vilnius).
