Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės 2016 metų metinėje ataskaitoje buvo parašyta: "Mes buvome energetine sala, tačiau jungtimis su Lenkija ir Švedija nutiesėme tiltus į kontinentinę Europą".
Iš tiesų, pirmasis 500 megavatų galios elektros tiltas "LitPol Link" tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo įjungtas 2015 metų gruodį ir kainavo šalims 1,2 milijardo dolerių pirmame etape (numatoma iki 2020 metų pastatyti antrąją šaką).
700 megavatų galios elektros jungtis "NordBalt", kuri pririša Lietuvą prie Skandinavijos elektros sistemų ir kainavo 550 milijonų eurų, buvo pradėta eksploatuoti keliais mėnesiais vėliau dėl rimto gaisro — jis įvyko starto išvakarėse.
Lietuvoje branduolinė elektrinė nebūtina>>
Pagrindinis klausimas — ar situacija Lietuvoje prieš dviejų naujų elektros jungčių prijungimą tapo tokia dramatiška, kad šalis buvo, pasak prezidento, "energetinė sala"? Sunku su tuo sutikti.
Uždarius Ignalinos atominę elektrinę ir tuo pačiu įvykdžius vieną iš Europos integracijos sąlygų, atsirado didelis elektros deficitas Lietuvoje. Vietinė gamyba, priklausomai nuo metų ir ekonomikos augimo tempų, aprūpina tik 25-30% Lietuvos ekonomikos poreikių. Iš viso Lietuva sunaudoja 10-11 teravatinių valandų per metus — tai sudaro apie 40% visos suvartojamos elektros energijos visose trijose Baltijos šalyse.
Tuo pačiu metu Latvijoje ir Estijoje elektros energijos gamyba su kaupu aprūpina šių valstybių ekonomikos poreikius. Latvija ir Estija gamina 18-19 teravatinių valandų elektros energijos per metus, o vartoja tik 15-16 teravatinių valandų.
Lietuva tiekė elektros energiją iš savo kaimynų — Rusijos ir Baltarusijos Baltijos energetinės sistemos ribose kol pradėjo eksploatuoti Lenkijos ir Švedijos projektus. Beveik pusę Lietuvos elektros energijos poreikių 2015 metais užtikrino Rusija. Negalima pasakyti, kad kainos buvo labai aukštos.
Be to, Lietuva visada galėjo naudotis elektros importu iš Baltarusijos, o taip pat buvo vykdomi elektros energijos tranzitiniai pristatymai iš Ukrainos atominių elektrinių. Elektrą taip pat importavo Latvija.
Atsižvelgiant į šiuos tiekimus labai sunku sutikti su tuo, kad Lietuva iki 2015 metų buvo "energetinė sala". Poreikis importuoti elektros energiją šalyje kilo dėl neatsakingo politinio sprendimo uždaryti Ignalinos atominę elektrinę.
Toje pačioje Europos integracijos situacijoje Bulgarija sugebėjo susitarti su ES dėl daug palankesnio varianto. Uždariusi pastatytos sovietmečiu atominės elektrinės keturis blokus, Bulgarijos Vyriausybė modernizavo likusius du blokus, kurie pagaliau atitiko ES saugumo reikalavimus. Kas trukdė Lietuvai eiti tuo pačiu keliu su Ignalina?
Ignalinos atominės elektrinės uždarymas>>
Tuo pačiu metu Rusija ir Baltarusija, jau nekalbant apie ES narę Latviją, niekada nepateikdavo politinių sąlygų ryšium su elektros energijos tiekimu ir visada siūlydavo priimtinas kainas. Be to, Baltarusija kaip kaimynė siūlė pirkti elektros energiją iš savo statomos atominės elektrinės po jo eksploatacijos pradžios, o Rusija niekada neatsisakytų suteikti lėšų Visagino atominės elektrinės statybai, jei su tokiu prašymu kreiptusi Lietuvos Vyriausybė, o įgyvendintų projektą "Rosatom".
Lietuvos koncepcija kaip "energetinės salos" iki bendradarbiavimo su Lenkija ir Švedija dėl elektros energijos tiekimo yra visiškai politinė koncepcija, neparemta ekonominiais faktais. Savanoriškas Lietuvos pasirinkimas uždaryti, o ne modernizuoti Ignalinos atominę elektrinę, o po to sugadinti politinius santykius su Rusija ir Baltarusija šalyje sukėlė apgultos stovyklos psichologiją.
Jei Lietuva ir sala santykiuose su Rusija ir Baltarusija, tai tik dėl savo nenoro elgtis su kaimynais geranoriškai.
