— Labas, Rimai. Gavome atlyginimą. Įrenk į savo Šaraną (7-vietis VW Sharan — Sputnik) papildomas sėdynes ir prikabink priekabą. Šį kartą su mumis Tomas ir Lina važiuos. Sako, jiems taip pat atsibodo permokėti Lietuvos verslininkams už tai, ką už šimto kilometrų nuo namų galima nusipirkti daug kartų pigiau. Bei trims šeimoms važiuoti į Lenkiją labiau apsimoka. O už sutaupytus 5-10 eurų lenkų Ašane (prekybos tinklas — Sputnik) galima papildomus kelis kilogramus mėsos nusipirkti arba daugiau kavos.
— Jo, man kaip tik buitinės chemijos priemonės, kurias aš prieš pusmetį pirkau Augustave, pasibaigė. Žmona sako, šį kartą teks pusę atlyginimo išleisti "chemijai". Jeigu mes visa tai mūsų "Maximose" ar "Rimi" pirktume, dvigubai daugiau sumokėtume.
— Tikrai, laimė, kad mes dabar Šengeno zonoje ir neturime didelių problemų su kelionėmis į Lenkiją apsipirkti.
Mano pusbrolis gyvena Lazdijuose, tai jis net duoną ir pieną Lenkijoje perka, du kartus per savaitę ten važinėja. Tiesa, sako, kad lenkai jau suprato, kas vyksta, ir pasienio parduotuvėse kainas pakėlė iki lietuviškų. Todėl šį kartą važiuosime ne į Augustavą, o į Balstogę. Nors 80 kilometrų toliau, bet ten ir kainos mažesnės. Praeitą sekmadienį Mindaugas su žmona ir brolio šeima ten buvo. Vėliau jie suskaičiavo, kad trijų asmenių šeimai maisto prekės vienam mėnesiui ten kainuoja 200 eurų mažiau, nei Lietuvoje.
— Tik šį kartą prie Spaudos rūmų susitinkame ne 6 ryto, o valanda anksčiau. Šiuo metu ES vidaus sienų kontrolės punktai tikrina keleivius dėl visų šių migrantų problemų. Todėl teks kelias valandas eilėse pastovėti. Bet vis tiek, važiuoti verta. Šeima per mėnesį sutaupo 150-200 eurų — tai daug. Ypač su mūsų atlyginimais — vos ne mažiausiais visoje Europos Sąjungoje.
— Be to, dar sutaupysime, keisdami eurus į zlotus. Lenkai — šaunuoliai, net nesiruošia atsisveikinti su savo valiuta. Tai mus mūsų vadovai mulkino, kad kainos neužaugs, kai litus eurai pakeis. O kaip iš tikrųjų? Atlyginimų nominalas tris su puse kartų sumažėjo, o parduotuvėse ant kainynų tik pakeitė litų ženklelį į euro — skaičiai liko tie patys.
Neseniai vienas Seimo narys pasipiktino, kai pamatė parduotuvėje vaikišką žaislą beveik už 300 eurų, o litais tai beveik tūkstantis. Ar tu galėjai dar prieš trejus metus pagalvoti, kad žaislas kainuos minimalų atlyginimą? Aš — ne. Štai ir įsivazduok, kaip mus mūsų vadovai apmulkino su euro įvedimu. O dar "Maxima" mane prajuokino, kai pareiškė, kad žada tikrinti lenkiškas kainas ir Lietuvoje pasiūlyti kelias makaronų, kečupo ir kavos rūšis tokiomis pat kainomis. Juokdariai!
— Ai pakaks, Andriau. Neprisiminkime liūdnų dalykų. Ne pirmą kartą mus vadovai ir prekiautojai mulkina, o vėliau dar nustemba, kodėl pasitikėjimo reitinguose žmonės paskutinėje vietoje nurodo Seimą ir Vyriausybę. Jie turi savo gyvenimą, mes — savo.
Iki pasimatymo šaštadienį ryte. Nevėluok!
