2017 metų balandžio pradžioje Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis interviu Britanijos laikraščiui "The Gardian" dar kartą pasiskundė Rusijos Federacija, kuri, neva, vykdo agresyvią politiką Lietuvos atžvilgiu.
"Rusija — tai grėsmė. Jie sako, kad mūsų sostinė Vilnius neturi priklausyti Lietuvai, nes tarpukario laikotarpiu ji priklausė Lenkijai. Aišku, tai istorija, bet Rusija išnaudoja šį pretekstą", — pareiškė ministras.
Deja, laikraštis nenurodo, kas tie "jie", ir kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis buvo ištarti žodžiai apie Lietuvos sostinę, kuriuos Britanijos visuomenei perdavė susijaudinęs Karoblis.
Lietuvos elitas žaidžia su ugnimi
"Rusijos grėsmės" tema yra pagrindinė oficialaus Vilniaus vidaus politikoje. Apie šią "grėsmę" jau seniai visi "žvirbliai čirška", todėl dar kartą rašyti apie ją — "nedėkingas reikalas".
Panašios publikacijos, deja, napakeis Lietuvos nuomonės, o visus įmanomus argumentus, tvirtinančius, kad Rusija neplanuoja "pulti" mažos, bet labai išdidžios Lietuvos valstybės (kuri, be to, yra NATO narė), seniai ir daug kartų žiniasklaidoje pakartojo aukščiausioji Rusijos valdžia.
Tuo pat metu Lietuvos valdžios fobija, kad anksčiau ar vėliau iš Lietuvos "atims" Vilnių, vis dėlto verta dėmesio. Tačiau, ir tai būtina pabrėžti, jeigu Lietuva kada nors ir praras Vilnių, tai kalta dėl to bus visai ne Rusija, o būtent šiuolaikinė Lietuvos elito karta, kuri savo anti-rusiškame žaidime jau seniai prarado "savas-svetimas" orientyrus ir patys puoselėja pagrindinę Lietuvos grėsmę.
Visų pirma, čia turima omenyje Lietuvos Respublikos išorės politika, kuri rodo atvirą priešiškumą kaimyninės Baltarusijos valdžiai. Šiuo tikslu Lietuvos vadovybė savo šalies teritorijoje sudarė sąlygas Baltarusijos opozicijos aktyvistų teoriniam ir praktiniam paruošimui, finansuoja ir koordinuoja politinių partijų ir organizacijų veiklą.
Lietuvos sostinėje taip pat yra daug Vakarų fondų, kurie realizuoja prieš Baltarusiją nukreiptas programas. Be to, pačios lietuviškos nevyriausybinės organizacijos yra šių projektų subrangovai.
Su šiuo reikalu susijusi korupcija yra tokia sudėtinga ir paini, kad jos labirintuose nieko nesugebėjo išsiaiškinti net patyręs Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) pulkininkas Vytautas Pociūnas. Po 2006 metų prezidento rinkimų šis karininkas atvyko į Baltarusiją, siekdamas po diplomatinio "stogo" priedanga atrasti "partijos auksą" (mūsų atveju, "Kongreso pinigus"), tačiau tragiškai žuvo Breste, iškritęs iš viešbučio "Inturist" kambario lango.
Soroso fondas grįžta į Lietuvą >>
Įdomu, kad vėliau leidinys "Laisvas Laikraštis" išplatino straipsnį, kuriame sakoma, kad VSD pulkininko mirties priežastis ― jo pradėtas tyrimas dėl Lietuvos valstybės pareigūnų lėšų grobstymo iš Kongreso suteiktų 420 milijonų JAV dolerių "Lukašenkos režimui" nuversti.
Leidinys nedviprasmiškai užsiminė apie Lietuvos vadovybės elito vaidmenį aukšto rango karininko mirties aplinkybėse, tad laikraščio tiražą, kuriame buvo išspaudintas skandalingas straipsnis, areštavo Lietuvos specialiosios pajėgos.
Baltarusijos nacionalizmas kaip grėsmė
Tačiau pagrindinė Lietuvos nacionalinio saugumo grėsmė ― visai ne korupcija, plintanti, siekiant nuversti Baltarusijos valdžią. Tai, kad Lietuvos valstybės pareigūnai gauna "šešėlines" pajamas, tikrai negeras reiškinys. Bet, galų gale, vagiama ne iš valstybės biudžeto, o iš Amerikos, ir nuo to kenčia ne lietuviai, o Baltarusijos opozicija.
Pagrindinis Lietuvos iššūkis, susijęs su rizika prarasti Vilnių, yra Baltarusijos jėgos, kurią Lietuva palaiko, ideologija ir nuotaikos.
Ne paslaptis, kad Baltarusijos opoziciją kuria radikalūs nacionalistai. Be to, visiems žinoma, kad jie niekada nepripažino Vilniaus Lietuvos miestu, o atvirkščiai, laikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę "Vilno" savo Mekka, baltarusiškuoju Lvovu, kuris "galėtų priklausyti Baltarusijai", jeigu ne erzinanti Sovietų valdžios klaida.
Šia tema Baltarusijoje (dažnai su fondų, įsukūrusių Lietuvoje, pagalba) parašyta daug literatūros, o tai kad "Vilna — Baltarusijos miestas", žino kiekvienas, net pats jauniausias Baltarusijos opozicijos adeptas.
Ir jeigu Baltarusijos opozicijos aktyvistai tyli, skaitydami paskaitas seminaruose Lietuvoje, tai visiškai nereiškia, kad jie nesvajoja "apie istorinės teisybės atkūrimą".
Tačiau kai kurie personažai nuo svajonių pereina prie reikalo: 2013 metais Lietuvos policija neleido Baltarusijos opozicijai iškelti Gedimino kalne baltos-raudonos-baltos vėliavos. Apie tai rašė įtakingiausias Lietuvos laikraštis "Lietuvso rytas".
Panašaus pobūdžio faktai nėra vieninteliai — norintys gali savarankiškai paieškoti informacijos internete. Taip pat, svarbu prisiminti, kad Baltarusijos Liaudies Fronto steigiamasis suvažiavimas įvyko 1989 metų birželio 24-25 dienomis būtent Vilniuje. "Baltarusijos nacionalinio judėjimo tėvai" jau tuomet šiam įvykiui suteikė ypatingą reikšmę.
Pagrindinis vaidmuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje, "Vyčio" ir "Kolumnos" simboliai, Vilniaus sakralizacija sukelia priešpriešą tarp Baltarusijos nacionalistų ir Lietuvos valstybės.
Akivaizdu, kad tokių Baltarusijos jėgų, kurias taip aktyviai palaiko Lietuvos vadovybė, triumfo atveju, šis konfliktas gali tapti politine realybe. Iš pradžių Minske bus nuversti Lenino paminklai, o ten ir iki "Vilna mūsų" visai nedaug trūksta. Juo labiau, kad Lenkijos generolas Liucianas Žiligovskis, kuris savo laiku aneksavo Vilnių, tam tikrų Baltarusijos nacionalistų sluoksnių laikomas "didvyriu".
O dar giliau pažvelgus į istoriją galima pasakyti, kad būtent Sovietų Rusija 1920 metų birželį atidavė Vilnių Lietuvai. Tokios pat pozicijos Sovietų Vyriausybė laikėsi ir 1940 metais. O 1944 metais, kai, nepaisant Armija Krajova dalyvavimo vaduojant Vilnių, niekas net nepagalvojo peržiūrėti Vilniaus sostinės priklausomybės.
Lenkijos Seimas pripažino Voluinės žudynes genocidu >>
Taigi, visai įmanoma, kad bijodama prarasti Vilnių Lietuvos vadovybė ieško grėsmės "ne toje vietoje" ir nepakankamai dėmesio skiria savo valstybės istorijai.
Lietuviai, pikti ant Rytų, užmiršta apie kaimynus ir apleidžia savo užnugarį, o juk Baltarusijos nacionalizmo ir prieštaravimai tarp lenkų bei lietuvių yra kur kas didesnė grėsmė Lietuvos vienybei nei Rusija, kurios dauguma gyventojų vargu, ar sugebėtų žemėlapyje parodyti Vilnių.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
