— Labas, Mantai. Kur taip skubi?
— Labas, Andriau. Į vaistinę lekiu, o po to pas tėvą į ligoninę. Vakar vėlai vakare atvežiau jį priešinfarktinės būklės iš kaimo. Gydytojai sako, jeigu dar valandą vėliau atvykčiau, galėtų įvykti napataisoma.
Lygiai taip pat prieš du metus nespėjau senelio iki ligoninės nuvežti… Mirė mano mašinoje. Mūsų šeimos sodyba penkiais kilometrais nutolusi nuo kaimo, stovi miške. Tėvai ten gyvena ir visai nenori apsigyventi mieste. Sako: "Mes čia gimėme, užaugome ir nuo gimtinės niekur nesitrauksime".
Todėl ir tenka mums su žmona kiekvieną savaitgalį aplankyti juos, padedame apsitvarkyti. Tėvai jau 80 metų ribą parkopė. Mes tik dėl jų negalėjome išvažiuoti gyventi į Ispaniją. Man ten gerą darbą siūlė.
— O aš savo motiną po tėvo mirties priverčiau iš kaimo į miestą persikelti. Taip pat po vieno širdies priepuolio išgąsdinau ją, kad kitą kartą galiu nespėti nuvažiuoti 80 kilometrų nuo miesto iki kaimo.
Bet paskutinis lašas, privertęs mama persikraustyti, tapo mūsų kaimo ambulatorinio medicinos punkto uždarymas. Seselė, kuri tris kaimus prižiūrėjo išėjo į pensiją, o naujas specialistas iš Vilniaus taip ir neatvažiavo.
Matyt, niekas iš naujų eskulapų nebenori laikytis Hipokrato priesaikos laukiniame kaime, kuriame gyvena tik keli senukai.
— Manau, baisiausia, kad padėtis medicinos srityje Lietuvos apleistose gyvenvietėse tik dar labiau blogės.
Apie tai jau visai atvirai paskelbė sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Ar skaitei laikraščius? Jis sakė, kad Sveikatos apsaugos ministerija ir toliau uždarinės apskričių ligoninių skyrius dėl "finansavimo optimizacijos".
Kaip įdomiai ir darniai jie vadina Lietuvos kaimo išmirimo procesą, ten greitai nebeliks nei greitosios pagalbos gydytojų, nei seselių! Jie gi patys pripažįsta, kad kaimo gyventojai sensta, o tai reiškia, kad seneliams medicinos pagalba labiau reikalinga, nei miestiečiams. Bet paradoksas, jog medicinos personalo skaičius kaip tik apskaičiuojamas pagal gyventojų rodiklius. Kažkoks užburtas ratas!
— Problema dar ir tame, kad daugelis mūsų gydytojų, kurių mokymus apmoka valstybė, baigia studijas ir iš karto suranda galimybes išvykti į Daniją dirbti slaugytojais. Europoje medikams daugiau moka.
O kas gydys mūsų tėvus, šių jaunų eskulapų senelius ir močiutes? Apie tai jie visai negalvoja, kraudami lagaminus. "Pasistengkite prisikviesti į rajonus neurologus, kardiologus, kai jų Lietuvoje ir taip mažai. Jie tiesiog neatvažiuoja. Arba reikia mokėti didelius pinigus, bet mes negalime to padaryti", — sako valdžia.
Štai ir išeina, kad mes už savo pinigus užauginame gydytojus ir seseles, iš kurių niekada nesulauksime pagalbos. Liūdna…
— Bet jaunimo taip pat kaltinti negalima už tai, kad jie ieško geresnio gyvenimo užsienyje. Kiekvienas nori gyventi geriau čia ir dabar. Ir vien lozungais apie patriotizmą juos nesustabdysi.
Gal vis gi grįš mūsų vaikai iš užsienio ir prižiūrės mus su tavimi, Andriau, kai mes pasensime? Nors lai kuriam laikui… Na, gana paie liūdesį. Parduok savo mamai linkėjimus.
— Iki pasimatymo, Mantai. Perduok savo tėvui, kad greičiau sveiktų.
