VILNIUS, gegužės 9 — Sputnik, Aleksandr Lipovec, Nikolaj Žukov. 16-osios Lietuvos šaulių divizijos įkūrimo ir kovos istorija atskiroje eilutėje įrašyta į Didžiojo Tėvynės karo istoriografiją.
"Lygi" tarp visų
Po to, kai Lietuva pateko tarp 16 Sovietų Sąjungos respublikų (1940 metais į Sovietų Sąjungos sudėtį įtraukta Karelijos-Suomijos TSR — Sputnik), 1940 metais liaudies gynybos komisaras Semyon Timoshenko išleido dekretą Nr. 0191, kuriame teigiama: "Veikiančias Estijos, Latvijos ir Lietuvos TSR kariuomenes išlaikyti vienerius metus, išvalyti nuo nepatikimų elementų ir paversti kiekvieną armiją teritoriniu šaulių korpusu…".
Iš buvusių Lietuvos karinių dalinių buvo suformuotas 29-asis Lietuvos Teritorinis šaulių korpusas. Darbininkų ir valstiečių Raudonosios armijos (DVRA) apimtis karių ir pareigūnų iš Lietuvos dėka padidėjo daugiau nei 16 tūkstančių žmonių.
Atkreiptinas dėmesys, kad 29-ajame korpuse DVRA išliko prieškarinė Lietuvos kariuomenės uniforma. Tik vietoje antpečių buvo skirtukai, ševronai ir kita Raudonosios armijos atributika.
Per pirmąsias keturias Didžiojo Tėvynės karo dienas Vokietijos armija išstūmė sovietų kariuomenę iš Lietuvos teritorijos. Prasidėjo masinis karininkų ir kareivių bėgimas iš Lietuvos teritorijos. Iš 16 tūkstančių tik du tūkstančiai Lietuvos korpuso karių pasitraukė su Raudonąja armija.
Iki liepos 17 dienos 29-ojo korpuso likusi dalis pasitraukė prie Velikije Luki, kur rugsėjį Lietuvos teritorinis šaulių korpusas buvo išformuotas. Gruodį prasidėjo 16-osios lietuvių šaulių divizijos formavimas.
Divizijos gretas dažniausiai papildydavo pabėgėliai iš Lietuvos (partijos darbuotojai, policijos pareigūnai, visuomenės aktyvistai, Lietuvos žydai) ir lietuviai iš kitų TSRS respublikų.
Karininkų gretas sudarė Vilniaus pėstininkų mokyklos absolventai, kurie pačioje karo pradžioje buvo evakuoti į Novokuznecką.
Diviziją sudarė trys šaulių ir artilerijos pulkai, atskira priešlėktuvinė baterija, atskiras kovos su naikintuvų padalinys ir atskiras minosvaidžių batalionas.
Oficialių dokumentų, instrukcijų ir įsakymų kalba tapo rusų. Generolas majoras Feliksas Balušis-Žemaitis buvo paskirtas divizijos vadu.
1942 metų gegužės mėnesį keturiuose pulkuose ir kitose pagalbinėse dalyse buvo 12 398 kareivių ir karininkų: 36,6% lietuvių, po 29% rusų ir žydų. Tų pačių metų gruodžio 27-ąją Lietuvos šaulių divizija buvo perkelta į Briansko frontą.
Ačiū, sesute, už gyvenimą!
Nuo 1943 metų vasario iki kovo divizijos dalys 48-osios kariuomenės sudėtyje aktyviai dalyvavo kovoje netoli Aleksejevkos kaimo, 50 kilometrų nuo Oriolo.
Dėl nesėkmingo puolimo plano Lietuvos pajėgos patyrė didelių nuostolių, tačiau garbingai atliko savo užduotį.
Kartu su kitomis divizijomis lietuviai sukaustė dideles priešo jėgas, neleisdami Vokietijos vadovybei iš šios srities perkelti nė vieno karinio vieneto, galinčio suteikti pagalbą Charkovo srityje.
Mūšyje žuvo daugiau nei keturi tūkstančiai kovotojų. Nukentėjusių galėjo būti daug daugiau, tačiau slaugytojų ir gydytojų dėka daugelis sužeistųjų buvo išgelbėti.
Medicinos tarnybos skyriuje buvo įvairių tautybių gydytojų, bet dauguma (daugiau kaip 80%) buvo žydai.
Medicinos paslaugų skyriaus organizatorius ir direktorius buvo pulkininkas Edvardas Kušneras. Daugelį žmonių gyvybių išgelbėjo profesorius Hackel Kibarskij — vienas iš geriausių kardiologų Lietuvoje. Medicinos tarnybos chirurgijos skyriui vadovavo gydytojai Šalom Ptašek, Solomon Rabinovich ir Hana Goldberg. Sužeistųjų priėmimui vadovavo patyręs gydytojas Moše Sobolis.
Ilya Erenburg savo straipsnyje "Lietuvos Širdis", kuris buvo publikuotas laikraštyje "Pravda", rašė apie sanitarės-instruktorės Šeinel, kuri per dvi dienas iš mūšio ištraukė ir ant savo pečių nešė 60 rimtai sužeistų kareivių ir karininkų, didvyriškumą. Net sužeista į krūtinę ji gelbėjo savo bendražygius. Šeinel paaukojo savo gyvybę už kitų žmonių galimybę gyventi.
Kursko lanko mūšis
Nuo 1943 metų liepos iki rugpjūčio 16-oji Lietuvos šaulių divizija dalyvavo gynybos, o vėliau — puolimo mūšiuose Kursko lanke.
Prieš užpuolant vyko intensyvus bombardavimas iš oro — 45 minutes 100 lėktuvų bombardavo žemę. Priešo atakos sekė viena po kitos, kai kur jos nesiliaudavo iki sutemų.
Divizija nuo 1943 metų liepos 5 dienos iki rugpjūčio 12 dienos neteko 3 620 žmonių, iš kurių 811 buvo nužudyti. Puolimų metu kovodama divizija įveikė apie 120 kilometrų į pietus nuo Oriolo vakarų kryptimi, užėmė 60 gyvenviečių ir išlaisvino 400 kvadratinių kilometrų teritoriją. Buvo sunaikinta 13 tūkstančių karių ir karininkų.
Moralinė dvasia ir divizijos apdovanojimai
Kovinių veiksmų metu 2 560 divizijos karininkų už karinius nuopelnus buvo apdovanoti ordinais ir medaliais nuo 1943 metų vasario iki rugpjūčio. Be to, Vyriausybės apdovanojimui gauti buvo pristatyti 136 žmonės.
Vėliau 16-oji lietuviškoji divizija 4-osios Kaliningrado armijos sudėtiyje buvo perkelta į Baltarusiją. Už divizijos kareivių drąsą Ezeriščevsko priešininkų grupuotės apsupties metu ir už prasiveržimą per vokiečių sustiprintos gynybos rajoną į pietus nuo Nevelio ir Kaliningrado išvadavimą fronto vadas išreiškė divizijai dėkingumą.
Veliau padalinys dalyvavo išlaisvinant Polocką ir, po 500 kilometrų žygio, dislokavosi Šiauliuose, kur pasižymėjo nuožmiose kovose, atremdamas vokiečių kontrataką.
Pergalingus 1945 metus divizija sutiko priešo naikinimo puolimo operacijoje Klaipėdos rajone. Už pagrindinio Lietuvos uosto išlaisvinimą divizija buvo pavadinta "Klaipėdos divizija".
Vėliau divizija buvo išvesta į Kuržemę (šiuolaikinės Latvijos teritorija — Sputnik), kur dalyvavo apsuptos vokiečių kariuomenės puolime; gegužės 8-osios ryte vokiečiai kapituliavo.
Kovinį kelią 16-oji Lietuviškoji divizija užbaigė nugalėtojų paradu 1945 metų liepos 13-ąją Vilniuje.
Į divizijos istoriją auksinėmis raidėmis buvo įrašyti 12 žymiausių karių ir pareigūnų, kuriem buvo suteiktas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas.
Tai majoras Volfas Vilenskis, leitenantas Vaclovas Bernotenas, vyresnysis seržantas Boleslovas Gegžna, seržantas Teodoras Zacepilovas, pulkininkas Fedoras Lysenko (po mirties), seržantas Grigorijus Terentjevas (po mirties), jefreitorius Grigorijus Ušpolis, seržantas Vasilijus Fedotovas, eilinis Borisas Cindelis, seržantas Stasys Šeiniauskas (po mirties), seržantas Kalmanas Šuras, eilinis Viktoras Jacenevič.
