Šiandien pasaulyje klostosi paradoksali situacija, kurią, kalbėdamas "Vieno diržo, vieno kelio" forume, tiksliai apibūdino Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas: "Vis labiau akivaizdžios globalios ekonominės ir technologinės erdvės fragmentacijos rizikos. Protekcionizmas tampa norma, o jo slapta forma yra nelegitimūs vienašališki apribojimai. Atvirumo ir laisvos prekybos idėjos šiandien vis dažniau atmetamos, ir atmeta jas tie, kurie visai neseniai rėmė".
Kinijos ekonominis augimas sulėtėjo, ir vien vidinės rinkos dėka ji negalės išsaugoti jo aukštame lygyje. Todėl reikia didinti eksportą, o tam reikalinga kuo liberalesnė tarptautinė ekonominė aplinka. Šiam tikslui ir vystomas "Naujo Šilko kelio" projektas. Tuo pat metu Pekinas jaučia, kad Amerika traktuoja Kiniją kaip vieną iš pagrindinių ekonominių ir karinių varžovų, kurio stiprėjimą būtina sustabdyti, ir atrodo, kad šių dviejų pasaulio galybių susidūrimas jau ne už kalnų.
JAV prieš Kiniją
Buvęs JAV prezidentas Barakas Obama sakė, kad globalios ekonomikos taisykles turi rašyti Amerika, o ne tokios valstybės kaip Kinija. Todėl Vašingtonas inicijavo Ramiojo vandenyno partnerystės (angl. TPP) sutartį, kuri turėjo sumažinti ekonominį kinų vaidmenį Azijos regione.
Naujas Jungtinių Valstijų vadovas Donaldas Trumpas atsisakė šio projekto, bet tai dar nereiškia, kad jis atsisakė planų "paklupdyti" Kiniją. Susidaro toks įspūdis, kad Pekinui buvo pasiūlyti du variantai: arba jis priima amerikiečių ekonominio žaidimo taisykles ir integruojasi į Vakarų ekonominę sistemą jos sąlygomis, arba jo atžvilgiu teks imtis kitokių veiksmų.
Kol kas Trumpas neįvedė 45% importo muito kinu prekėms, kaip žadėjo savo rinkiminės kampanijos metu. Tačiau jeigu Kinija nekapituliuos, jis gali grįžti prie šios idėjos. Žinoma, tai reikštų prekybinį karą, bet pažymėtina, kad Amerika po kurio laiko sugebėtų apsieiti be Kinijos prekių, o štai Pekinui toks eksporto apribojimas taptų tikra katastrofa (todėl jis ir ieško alternatyvių – eurazijinių – prekybos krypčių).
Na o jei ir ekonominis spaudimas nepadės, visada lieka karinės priemonės. Smarkiai klysta tie, kas mano, jog dabartinių JAV grasinimų Šiaurės Korėjai esmė yra jos raketinė branduolinė programa. Pagrindinis taikinys šiuo atveju – Kinija, kuriai būtų sukurtas "azijietiškas Donbasas", o be to, Pietų Korėjos ir Japonijos į(si)traukimas į konfliktą destabilizuotų viso regiono ekonominę sistemą, kas dar labiau komplikuotų eksportu paremtą Kinijos raidą.
Kitaip tariant, Kinija kol kas "kvėpuoja" tik todėl, kad Amerika davė jai šansą pasirinkti. Tačiau, sprendžiant iš "Vieno diržo, vieno kelio" forumo bei antro kinų lėktuvnešio atsiradimo, Pekinas nusprendė priešintis, ir šiame kontekste išskirtinai svarbi jam ir Vašingtonui yra Rusijos pozicija.
Rusijos vaidmuo ir interesas
Dažnai sakoma, kad Rusija jau dabar yra jaunesnysis Kinijos partneris, nes šalių ekonominis svoris nepaliginamas. Tačiau politinis Maskvos autoritetas, technologinis-karinis Rusijos potencialas ir energetinė jos svarba verčia Pekiną branginti draugystę su Putinu, kuris, remiantis filosofine strategine kinų tradicija, nenumatančia ilgalaikių sąjungininkų turėjimo (strateginio prisirišimo), gali geresnių pasiūlymų atveju pasirinkti ir kitą prioritetinį partnerį.
Kaip šiame kontekste elgtis Maskvai? Labai paprastą atsakymą pateikia istorija. Šaltojo karo metais Kinija labai gudriai sugebėjo pasinaudoti TSRS ir JAV priešprieša ir būtent tada sukūrė savo ekonominio stebuklo pagrindą. Dabar atėjo Rusijos eilė pasinaudoti situacija. Tai yra paprasta: jeigu jums, gerbiami kinų draugai, ko nors reikia (ginklų, energetinių resursų, kelių jūsų prekių gabenimui), su mielu noru pagelbėsime už pinigus, bet nesitikėkite, kad kartu su jumis stosime prieš Ameriką.
Apibendrinant, galima teigti, kad Rusija, mesdama iššūkį vakariečių pasaulio tvarkai jau gavo atkirtį karinio konflikto Ukrainoje ir sankcijų pavidalu, o Kinijai, jeigu nuspręstų eiti panašiu keliu (o ji, atrodo, beveik nusprendė), viskas prieš akis. Tokiu būdu, Pekinas ir Maskva reikalingi vienas kitam, bet tendencija yra tokia, kad greitai frontą priešpriešoje su JAV teks laikyti Kinijai, o ne Rusijai, kuri, jeigu sugebės protingai laviruoti tarp dviejų "draugų", galės gauti neblogų dividendų iš besiklostančios situacijos.
