— Sveiki, kaimynai! Susipažinkime. Mano vardas Antanas, štai mano žmona Vilija ir sūnus Marius. Tik vakar mes apsigyvenome bute.
— Sveiki. Taip, mes girdėjome ir matėme, kaip jūs nešiojote baldus ir sustatėte juos. O mes jau beveik mėnesis kaip čia persikėlėme. Beveik iš karto, kai tik namas buvo prijungtas prie elektros tinklo ir pradėtas eksploatuoti. Mano vardas Dmitrijus, čia mano žmona Natalija. O šeimos pagausėjimo, kaip matote, mes laukiame po mėnesio. Mes ir butą skubėjome pirkti, kad vaikas gimtų jau naujame name. Ir jūs vilniečiai, ar atvykote iš kitur?
— Mes iš Ukmergės rajono persikėlėme į sostinę prieš dvejus metus. Radau darbą autoservise, o žmona po motinystės atostogų įsidarbino aukle darželyje. Daugiau nei metus ieškome pirkėjų tėvų namui kaime, kad gautume pinigų nors pirmai įmokai už butą. Gerai, kad didelį žemės sklypą turėjome, todėl ir pirkėjas gana greitai atsirado. Jam svarbiau buvo pirkti ne seną namą, kurį dar mano senelis statė, o du hektarus ariamos žemės ir hektarą miško, kuris priklausė mūsų šeimai.
Bet mano klasiokas tėvų namo mūsų kaime jau penkerius metus negali parduoti. Jis į Kauną su žmona persikėlė po tėvų mirties.
Taip, mūsų kaime jau beveik neliko gyventojų. Visi jauni žmonės persikėlė į miestus, o kaime liko apie du dešimčius pagyvenusių žmonių.
— Na, o mes Vilniuje gyvename jau septynerius metus. Atvažiavome iš Panevėžio rajono iškart po paskutinės ekonominės krizės. Jau jaučiamės kaip tikri sostinės gyventojai — juokauju!
Iš pradžių nuomojome dviejų kambarių butą. O po to, kai hipotekos paskolų procentas ėmė mažėti ir kainos butams šiek tiek sumažėjo, nusprendėme, kad atėjo laikas įsigyti savo būstą. Ir taip pat, kaip ir jūs, pinigų pirmai įmokai gavome, pardavę savo senelio sodybą.
Iš pradžių norėjome pirkti seną butą pusantro karto pigiau nei šitas, bet mūsų tėvai patarė šiek tiek palaukti ir vis tiek pirkti naują butą, kad vėliau, po 30 metų, kai bus padengta paskola, prireikus jį būtų galima parduoti už priimtiną kainą.
— O mes paėmėme paskolą naujam butui tik todėl, kad jį bus galima brangiau nuomoti ir gauti bent nedidelius dividendus.
Ilgai gyventi Vilniuje neplanuojame. Dabar su žmona mokomės ispanų kalbos — ieškosime darbo kur nors Senojoje Europoje. Mes prieš septynerius metus pirmą kartą išvykome pailsėti Ispanijos pietuose, patyrinėjome, kaip ten žmonės gyvena, kokios ten kainos ir darbo užmokesčiai. Ir po tos kelionės nusprendėme iki 35 metų amžiaus būtinai persikelti į Ispaniją ar Portugaliją. O butą Vilniuje palikti tam atvejui, jeigu ten nepavyks apsiprasti ir teks sugrįžti. Jei Europoje normaliai įsikursime, tada ir butą Lietuvoje parduosime.
— Mes taip pat su žmona galvojome persikelti į Britaniją. Bet po to pradėjome čia, Lietuvoje, smulkų perspektyvų verslą ir nutarėme pasilikti. Todėl ir butą nusprendėme įsigyti naujame name.
Žinoma, būstas Lietuvoje brangus net pagal vidutines Europos kainas, bet ką daryti! Dar gerai, kad kol kas palūkanos hipotekos paskoloms nėra didelės. Išsisuksime kaip nors…
Ateikite kada pas mus arbatos su pyragu. Mano žmona skaniai kepa pagal močiutės receptus.
— Būtinai! Štai tik sutvarkysime daiktus, sustatysime baldus ir jus pakviesim į įkurtuves. Iki pasimatymo!
