— Labas rytas, Antanina. Greičiau ruoškis! Mikroautobusiukas į kaimą išvažiuoja už 15 minučių. Jeigu pavėluosime, teks visą valandą laukti kito. O aš per šį laiką spėju apravėti beveik visas savo bulvių lysves.
— Ačiū, kaimyne, kad pažadinai. Aš greitai susiruošiu. Vakar vėlai namo grįžau — paskutiniu autobusu. Taip pavargau, kad iš karto užmigau. Net nepažiūrėjau savo mėgstamiausio serialo serijos. Vaikai sako: "Mama, na, ko gi tu taip vargsti tame kaime? Juk dabar visas daržoves galima pigiai nusipirkti bet kuriame prekybos centre. Kam visą vasarą vargti lysvėse vietoj to, kad pasiilsėtų gamtoje?"
— Va, ir mano vaikai tą patį sako! Ir niekaip negaliu jiems paaiškinti, kad man ne tik patinka, nes galiu žiemą padėti ant stalo rauginių, bet ir sutaupyti pensijos dalį. Mano vaikai su skaičiuotuvu bando mane įtikinti: "Tu pernai užauginai 150 kilogramų bulvių. Pardotuvių kainomis tai beveik 30 eurų. O kiek padėta jėgų, kiek kelionei iki kaimų išleista? Visus tavo vaisius ir daržoves, užaugintus vasarą, galima ištisus metus pirkti parduotuvėse už 150-170 eurų. Ar verti šie pinigai kelionių į kaimą kiekvieną dieną ir tavo sveikatos?"
— Aš jiems taip atsakau. Jūs, sakau, savo sveikatą palaikote sporto salėse, ant dirbtinio bėgimo takelio. O mes, pagyvenę žmonės, savo sveikatą palaikome ravėdami, vietoj svarmenų kibirus su vandeniu nešiojame. Mes, būdami gamtoje dar ir šeimos biudžetui padedame, o jūs išleidžiate didelius pinigus tvankiose sporto salėse. Tokiems argumentams mano vaikai kontrargumentų jau nebeturi!
— Tavo tiesa, kaimyne! Šiandien vakare ir aš savo vaikams šį palyginimą pateiksiu. Jie priprato atvažiuoti į kaimą tik šašlykų pavalgyti bei alaus išgerti. Aišku, mama sutvarkys viską, gėlėmis papuoš, žalumynų pasiūlys prie šašlykų. O jie tik poilsiauti atvažiuoja. Tiesa, reikia ir jiems padėkoti. Štai dabar už jų pinigus vietoj seno namelio, kurį mes su vyru dar sovietmečiu gavome, ruošiamės pastatyti nedidelį kotedžą, ir galėsime ne tik vasarą, bet ir žiemą ten gyventi. Aš mielai gyvenčiau ne bute, o kaime. O savo butą išnuomočiau kam nors. Dabar daug atvažiuojančių iš kaimų gyventi Vilniuje.
— O mano vaikai Anglijoje jau penktus metus gyvena ir dirba. Namo grįžti nesiruošia. Todėl nėra jokios prasmės man naujo namo statyti. Štai ir mūsų mikroautobusiukas. Traukiame, kaimyne. Vairuotojau, aš pensininkė, imkite 50 centų.
