— Labas, Jonai. Skaitei paskutinius laikraščius? Rašo, kad pabėgėliams mūsų šalis nepatinka, ir jie nuo mūsų svetingumo pabėgo atgal į Europą. Ar gi jiems negėda? Daug senjorų Lietuvoje gyvena blogiau ir nesiskundžia.
— Taip, Andriau, ir man šis pranešimas spaudoje sukėlė pasipiktinimą. Juk Lietuvoje ramu ir saugu, nėra karo kaip Afrikoje ar Artimuosiuose Rytuose, nuo kurio šie žmonės ir bėgo. Lietuvos pabėgėlių priėmimo centruose juos maitina, suteikia jiems nakvynę su švaria patalyne ir net duoda nedidelių kišenpinigių. Niekas jiems nedraudžia eiti į miestą ir net dirbti. Ko dar jiems reikia?
— Manau, jie ne nuo karo bėgo, o dėl saldaus Europos gyvenimo. Juk, pavyzdžiui, Vokietija, jiems moka beveik 800 eurų. Apie tokias sumas Lietuvos pensininkai gali tik svajoti! Aplink juos gydytojai ir socialiniai darbuotojai. O policininkams net draudžiama juos liesti. Visiška laisvė, kuria neapriboja Europos teisėsaugos rėmai. Mano anūkas šiuo metu gyvena Berlyne ir savo akimis matė, kaip nepadoriai elgiasi pabėgėliai. Niekur nedirba, ištisas dienas sėdi ant suoliukų parkuose ir skveruose su iPhonais, o vakarais linksminasi. Grubiai elgiasi su vokiečiais ir priekabiauja prie merginų, o policija žiūri į tai pro pirštus.
— Gerai, kad Lietuvoje jų ne tiek daug, o tai elgtųsi čia taip pat kaip ir dideliuose Europos miestuose. Išeina, kad Lietuvos skurdas — mūsų didžiausias privalumas, "sprendžiant pabėgėlių problemą". Manau, kad ir mūsų klimatas neleidžia jiems gyventi laisvai. Jie gi priprato ilgą laiką leisti laukuose, gryname ore — ilga žiema ir lietingas ruduo jiems nepatinka. Neprigyja pietiečiai lietuviškose žemėse, bėga greičiau, nei nuo karo. Štai ir laikraštis rašo, kad iš 309 pabėgėlių, kuriuos per pusantrų metų priėmė mūsų šalis, 230 jau kažkur dingo. Na, ir gero kelio jiems.
— Manau, kad mūsų valdžia ne labai išgyvena dėl to, kad pabėgėliai išvažiuoja. Koks jų reikalas? Pagal ES kvotas atrinkti žmones kokiame nors Italijos ar kitame pabėgėlių centre. Įforminti dokumentus, gauti iš Europos Komisijos lėšas jų apgyvendinimui, atvežti į Lietuvą ir duoti lietuvių kalbos vadovėlį. Tada paruošti ataskaitą, kad Lietuva priėmė tiek ir tiek pabėgėlių. O jau kur jie dingsta iš mūsų šalies vėliau — ne mūsų reikalas…
Svarbiausia visus biurokratinius momentus atlikti ir laiku atsiskaityti. Čia tas pats kaip ir su gynybos išlaidomis, kurių reikalauja NATO. Vyriausybė ataskaitose parodė, kad suteikė Krašto apsaugos ministerijai 2% BVP, ir nuo šiol galima teigti Šiaurės Atlanto aljansui, kad Vilnius laikosi pagrindinio finansinio kriterijaus. O tai, kad šiuos pinigus gali išleisti ne šautuvams, o brangiems stalo įrankiams — tai jau vidinis Lietuvos kovos su korupcija reikalas ir su NATO neturi jokio ryšio. Taigi, mūsų valstybės pareigūnai savo darbą gerai išmano.
— Jo, Andriau, čia tu tiksliai apibrėžei Lietuvos realybę — tauta ir valstybės pareigūnai gyvena atskirai. Svarbiausia, kad jie netrukdytų vieni kitiems. Iki pasimatymo! Linkėjimai žmonai.
