Debiutas buvo įtemptas, Aljansas, kaip karinis blokas, parodė savo neįgalumą, o suvažiavimo akcentai pastebimai prasilenkė su Lietuvos lūkesčiais.
Lietuvos darbotvarkė Aljansui
Kai Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė važiavo į Briuselį, ji, greičiausiai, tikėjosi, kad ten pirmiausia bus kalbama apie tai, kaip geriau apsiginti nuo nenuspėjamos ir agresyvios Rusijos, o Trumpas paspaus jai ranką ir padėkos už ryžtingą poziciją Maskvos, transatlantinės vienybės ir NATO atžvilgiu.
Kaip parašyta oficialiame prezidentūros tinklapyje: "Kadangi pagrindinė konvencinė grėsmė Aljanso saugumui kyla iš Rytų, Lietuvos vadovės teigimu, reikia atitinkamai geografiškai perdislokuoti NATO pajėgas ir sunkiąją techniką".
Aptariant tolesnį Aljanso gynybos stiprinimą, šalies vadovė pabrėžė, kad bendras tikslas — stiprus, gerai pasirengęs ir maksimaliai greitas NATO. O tam, pasak prezidentės, būtina sukurti regioninę oro gynybą ir rasti sprendimus, kurie panaikintų galimą karinę regiono izoliaciją.
Kitaip tariant, iš NATO Lietuvai reikia daugiau karių ir ginkluotės, pažangių oro gynybos sistemų ir efektyvaus reakcijos į galimą (suprask, Rusijos) karinę agresiją mechanizmo.
Be to, prieš samitą, pavyzdžiui, Gruzijos prezidentas paprašė Grybauskaitės paramos, keliant Briuselyje Tbilisiui svarbius klausimus. Todėl ji pabrėžė, kad NATO turi išlaikyti atvirų durų politiką narystės Aljanse siekiančioms ir jai pasirengusioms valstybėms, ir išsakė paramą Gruzijos ir Ukrainos siekiui tapti transatlantinės bendruomenės narėmis.
O buvo taip…
Savo kalboje Trumpas pasiuntė sąjungininkams kelias žinias. Pirmoji ir svarbiausia — reikia mokėti daugiau. Antroji — Aljansas privalo aktyviau kovoti su terorizmu ir imigracija. Tik trečioji — Rusija yra grėsmė NATO iš rytų (suprask, Ukrainos) ir pietų (suprask, Sirijos) pusės.
Pirmuoju atveju Lietuva gali jaustis pakankamai ramiai — moka, kiek reikia ir ketina pridėti. Kovos su terorizmu aspektas Vilniaus iš esmės neliečia. Tačiau kovoti taip, kaip nusprendė Aljansas — toliau faktiškai nieko nedaryti, bet jau ne pavieniui, o NATO ir ES vardu — Lietuva vienareikšmiškai pasiruošusi.
Na, o Rusijos kryptimi, kaip aiškėja, ne viskas gerai. Trumpas ne tik neiškėlė šio klausimo į pirmą vietą, bet ir (sprendžiant iš to, kaip atidžiai jis žiūrėjo į savo užrašus) tiesiog pasakė tai, ką reikėjo pasakyti, kad nuo jo atsikabintų jo kritikai.
Pavyzdžiui, norite, kad pasakyčiau, kad Rusija kelia grėsmę NATO Sirijoje (nors tai yra visiška nesąmonė, kaip ir kvietimas Aljansui kovoti su imigracija) — prašau. Norite kalbų apie Rusijos agresiją Ukrainoje ir sankcijas už Minsko susitarimų nevykdymą — be problemų.
Tiesą išklojo vienintelis ES Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas, po pokalbio su Trumpu pareiškęs: "Nesu šimtu procentų įsitikinęs, kad šiandien mes — ponas prezidentas ir aš — galime sakyti, jog turime bendrą poziciją dėl Rusijos". Vokietijos kanclerė Angela Merkel, pasidalindama įspūdžiais po NATO ir G7 susitikimų, pridėjo, kad nuo šiol europiečiai turi patys pasirūpinti savimi, nes laikai, kai jie galėjo visiškai pasikliauti kitais (suprask, amerikiečiais), liko praeityje.
Kokia jau čia regioninė oro gynyba ir atvirų durų politika rytuose…
Apibendrinant, galima teigti, kad kol kas NATO traukinys lėtai, bet užtikrintai juda Rusijos sienos link. Tačiau po paskutinio Aljanso samito tapo neaišku, ar tai yra Trumpo politika ir kiek ilgai ji tęsis, kas verčia Lietuvą nerimauti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
