— Antanai, kodėl šiandien vėliau išvažioji į darbą? Vėluoji?
— Labas, kaimyne! Ne, nevėluoju. Tiesiog jau nereikia vaiko į mokyklą vežti: atostogos prasidėjo. Tiesa, nuo to nelengviau. Mes su žmona kievieną rytą į darbą išeiname, o 10 metų vaikas vienas lieka namuose, ir mes visą dieną nerimaujame, kaip jis ten, ką veikia, ar pavalgė. Skambiname kas pusvalandį. Kai jis mokykloje, mes ramūs, nes vaikas prižiūrimas. O dabar iki rugsėjo 1-osios tik ir minčių bus — kokios veiklos duot vaikui…
— O mes dukrą jau į kaimą pas senelius išsiuntėme. Ten ir grynas oras, ir ežeras šalia namų. Ir tėvams linksmiau su anūke. Mūsų močiutė juk anksčiau mokytoja dirbo. Tai jos kartu su Agne dar ir pasimoko, ruošiasi ateinantiems mokslo metams. Be to, dukrai patinka padėti seneliams darže.
— Pasisekė jums! Mano tėvai gyvena mieste ir dar dirba. Taigi vasarą jie mums padėti negali. Jie tik savaitgaliais gali nueiti su anūku pasivaikščiuoti į parką arba į miesto renginius.
2000-ųjų pradžioje savo vyresnėlį į privačią vasaros stovyklą išsiųsdavome. Mokėjome apie 350 litų per mėnesį. Bet dėl vieno nelaimingo nutikimo, kai tokioje stovykloje apsinuodijo vaikai, Vyriausybė stovykloms iškėlė griežtus reikalavimus, ir jos užsidarė.
Sovietmečiu stovyklos buvo pavaldžios valstybei, ir kiekviena didelė įmonė turėjo nuosavą vasaros stovyklą. Darbuotojai galėjo savo vaikus siųsti vasaros atostogų, o išlaidas apmokėdavo profsąjungos. Šiandien apie tai galima tik svajoti…
— Pamenu. Ir aš su malonumu lankiausi tokiose stovyklose. Tik man visai nepatikdavo dienos miegas. Bet užtat dalyvaudavau visuose sporto renginiuose. Ypač man patikdavo žaisti futbolą su draugais. Šiuolaikiniai vaikai žaidžia tik kompiuterinius žaidimus. Ištisas dienas prie monitoriaus sėdi. Mes su žmona norime sumažinti savo vaiko priklausomybę nuo virtualaus pasaulio. Štai ir dabar Agnei į kaimą leidome pasiimti paprastą mobilųjį su mygtukais. Tiesą sakant, ji nelabai dėl to nusiminė.
O tau patarčiau atkreipti dėmesį į skelbimus, kuriuos mačiau Vilniaus bažnyčiose. Dabar bažnyčiose dažnai organizuojamos stovyklos, kur vaikai dienos metu užsiima kokia nors veikla, o kartais išvyksta į kitus miestus. Vaikai gyvena bažnyčiose, juos maitina ir linksmina.
Pasidomėkite. Gal ir tu savo vaiką galėsi ten nuvesti. Juk Bažnyčia nemoko blogo!
— Ačių už patarimą. Būtinai pasiklausiu mūsų kunigo. Kitą kartą, kai susitiksime, papasakosiu tau. Iki pasimatymo, Artūrai.
