Pusiau prezidentinėje politinėje sistemoje, kokia yra Lietuva, galima tikėtis, kad į prezidento postą pirmiausiai turėtų pretenduoti tradicinių partijų lyderiai, o po to jau visi kiti (pavyzdžiui, kokia nors iškili ir nepriklausoma asmenybė). Tačiau šiandieninėje Lietuvoje tradicinės partijos prarado žmonių pasitikėjimą, o moralinių politinių autoritetų (tokių kaip Valdas Adamkus) šalyje tiesiog nėra. Todėl artėjantys valstybės vadovo rinkimai pateikia daugiau klausimų nei atsakymų.
Saulius Skvernelis praranda populiarumą
Kol į politinį olimpą staiga neiškilo "valstiečių" partija, buvo sunku surasti nors vieną padorų pretendentą į prezidento postą, kažkokį naują veidą. Dabar gi yra ambicingas premjeras Skvernelis su gana aukštu populiarumo reitingu (kito partijos lyderio Ramūno Karbauskio Daukanto aikštė nevilioja, nes jam geriau būti pilkuoju kardinolu). Tačiau čia atsiranda problema.
Gerai būti populiariu, kai reikia tik žadėti. O kai ateina metas valdyti, paaiškėja, kad tiek ponas Skvernelis, tiek jo partija nesugeba susitvarkyti su valdžia, kuri nukrito jiems ant galvos. Ir kokias gi antraštes mes matome spaudoje: šių metų kovą (kai "valstiečiai" dar daug nenuveikė) — Skvernelio reitingas auga; jau po mėnesio (kai veikla suaktyvėjo) — Skvernelio reitingai nustojo augti; dar po mėnesio — jau tendencija: Skvernelio ir Karbauskio reitingai ritasi žemyn.
Turint omenyje tai, kad iki prezidento rinkimų dar nemažai mėnesių, o vyriausybės veiklos sėkminga nepavadinsi, valandą "X" gerbiamas ministras pirmininkas gali pasiekti su nedideliais populiarumo skaičiais — tokiais pat, kokius turės kitų partijų atstovai.
Kairėje ir dešinėje nieko naujo
Tiek pas socdemus, tiek pas konservatorius, tiek pas liberalus situacija su ryškiomis asmenybėmis liūdna. Papildomai ją gadina partinė reputacija.
Pavyzdžiui, socialdemokratai triuškinamai pralaimėjo paskutinius Seimo rinkimus, o jų naujas lyderis tik bando konsoliduoti savo ir partijos politines pozicijas. Šiame kontekste išsigelbėjimu galėtų tapti nebent europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė, kuri grįžtų į Lietuvą iš Europos tarsi šviežio oro gurkšnis.
Konservatoriai galėtų pabandyti mesti į kovą ES ambasadorių Rusijoje Vygaudą Ušacką, bet su juo problema ta, kad jo požiūris į Rusiją yra nepakankami agresyvus, ieškantis kompromiso. Iš senos gvardijos lieka tik Irena Degutienė (labiau tiketina) ir Andrius Kubilius.
Anksčiau konservatoriai dar galėjo paremti sąjungininkų — liberalų — lyderį Remigijų Šimašių, bet pastaruoju metu šios partijos kažkaip neranda bendros kalbos, o be to liberalai paskendo korupcijos skandaluose.
Staigmenos faktorius
Tokiu būdu, gali susiklostyti situacija, kad Lietuvos rinkėjui prezidento rinkimuose teks rinktis geriausią iš blogiausių. Bet politikoje visada yra vietos netikėtumams.
Gal galimybę kandidatuoti pagaliau gaus Rolandas Paksas ir sugebės dar kartą įveikti politinę sistemą. O gal iš niekur atsiras koks nors mažai žinomas pretendentas, ir Lietuvoje bus prasukta jos "operacija — Makronas".
Trumpai sakant, šiandien dar niekas negalėtų tvirtai pasakyti, kas vyks šalyje 2019 metų gegužę. Matyt, strateginėse lietuviško politinio elito gelmėse atitinkami scenarijai dar tik svarstomi ir sėkmės strategijos dar tik kuriamos.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
