— Labas, Andrejau! Sveikinu su Rusijos diena, juk tu Rusijos pilietis. Mes su šeima sekmadienį taip pat buvome Vingio parke ir kartu su jumis šventėme.
— Ačiū, Jonai, už sveikinimus. Aš džiaugiuosi, kad tu, kitaip nei šalies valdžia, taip tolerantiškai žiūri į mus, Lietuvos tautinių mažumų atstovus. Už Rusijos ribų šiuo metu sunku išsaugoti savo kultūrą ir papročius, ir viskas dėl tarptautinės politikos aplinkybių.
— Tu pats viską gerai supranti ir matai, kad dauguma paprastų lietuvių visuomet gerai bendravo ir bendrauja, aš įsitikinęs, ir toliau bendraus su rusais, baltarusiais, ukrainiečiais ir kitais tautinių mažumų atstovais. Kaip besistengtų mus supykdyti, bet amžinus ryšius, kurie sieja mūsų tautas, ne taip jau ir lengva perkirsti. Taip, tarp kaimynų kartais kyla nesusipratimai ir pykčiai, bet net pastačius aukštą tvorą pasienyje, mes vis vien liksime kaimynais ir turėsime kartu spręsti daug problemų.
— Teisingai ir paprastai tu sakai, Jonai! Gaila, kad tokių žodžių pastaruoju metu mes negirdime iš Lietuvos valdžios. Juk tie patys lenkai ir rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai, totoriai ir armėnai — visi jie Lietuvos gyventojai. Jie mūsų šalyje sudaro beveik 20% gyentojų. Todėl ir jų balsus turi išgirsti valstybė. O tautinių kultūrų šventes galima nors kiekvieną sekmadienį organizuoti. Metuose yra 52 savaitės, o Vilniuje gyvena virš 40 tautinių mažumų. Neseniai Vilniaus Rotušės aikštėje nors ir kukliai, bet surengė pirmąją tokią šventę. Džiugina tai, kad ją surengė neseniai atnaujintas Lietuvos Vyriausybės Tautinių mažumų departamentas. Tikiuosi, tokios šventės pavirs tradiciniais masiniais renginiais kaip Rusų kultūros dienos.
— Aš žiūriu į Rusų kultūros dienas kaip į savotišką lakmuso popierėlį, kuris parodo, koks yra lietuvių kamyninis požiūris į rusus. Ir aš džiaugiosi, kad kiekvienais metais šioje šventėje sutinku vis daugiau savo draugų-lietuvių. Viso gero, Andrejau.
— Iki pasimatymo, Jonai!
