Kam pralaimėjo Theresa May
Kai britų premjerė paskelbė pirmalaikius parlamento rinkimus, akivaizdu, kad ji tikėjosi sustiprinti savo partijos ir atitinkamai vyriausybės pozicijas — taip pat derybose su Briuseliu dėl Brexit sąlygų. Dabar galima konstatuoti, kad ji iš esmės pralaimėjo ne tiek leiboristams, kiek europinei biurokratijai, kuri siekia maksimaliai "nubausti" Londoną už sprendimą išstoti iš ES ir "išmušti" iš jo dešimtis milijardų eurų kompensacijos.
Žinoma, teigti, kad kažkokios jėgos kontinentinėje Europoje kažkaip prisidėjo prie teroro išpuolių Didžiojoje Britanijoje organizavimo, reikštų atsidurti nepagrįstos sąmokslo teorijos lauke. Tačiau faktas, kad būtent šie incidentai "paskandino" May šansus į kietą poziciją Brexit derybose ir sustiprino vieningos Europos perspektyvą.
Berlyno ir Paryžiaus tandemas
Kuomet Emanuelis Makronas triumfavo prezidento rinkimuose, skeptikai teigė, kad jam anksti džiaugtis, nes prieš akis kova dėl parlamento. Tačiau jis laimėjo ir šį raundą, taip konsolidavęs savo valdžią, o analitikai toliau stebisi, kaip faktiškai iš niekur atsiradusiam politikui taip greitai ir efektyviai pavyko užkariauti Prancūziją.
Viena pagrindinių naujo Prancūzijos vadovo idėjų užsienio politikoje — eurozonos finansų ministro instituto įsteigimas, kas būtų dar vienas reikšmingas žingsnis federacinės Europos link. Pirmo tarptautinio vizito Makronas nuvyko į Vokietiją, kuri irgi yra pakankamai akivaizdi ES federalizacijos šalininkė (pavyzdžiui, aktyviai remia Europos kariuomenės sukūrimo idėją). Kitaip tariant, Berlynas ir Paryžius surado vienas kitą. Tik dabar reikia, kad artėjančius parlamento rinkimus Vokietijoje laimėtų Angela Merkel.
Britanijos konservatoriai neteko parlameto daugumos >>
Vienu metu atrodė, kad jos "atvirų durų" politika migracijos srityje palaidos jos šansus į pergalę, kuo pasinaudos konkurentai. Tačiau tonas migrantų atžvilgiu populistiškai sugriežtėjo; buvęs užsienio reikalų ministras Valteris Šteinmejeris buvo "neutralizuotas", pasiūlant jam prezidento postą, o naujas socdemų lyderis Martinas Šulcas iš Europos Parlamento pralaimi viešųjų ryšių kovą ir rinkimus federalinėse šalyse. Pagaliau, šalies ekonomika auga. Tad Merkel pergalė kol kas atrodo neišvengiama.
ES santykių su JAV ir Rusija ateitis
Yra garsus posakis, teigiantis, kad NATO turi suvaldyti Vokietijos ambicijas Europoje, laikyti Rusiją už Europos ribų, o Ameriką — Europos viduje. Dabar susidaro toks įspūdis, kad JAV skirs vis mažiau dėmesio ES, o reiškia "Senajame žemyne" ims dominuoti į vieningą vokišką Europą orientuotas Berlynas, kurį rems Paryžius, ir tam negalės pasipriešinti pasitraukęs iš ES ir politiškai susilpnėjęs Londonas.
Paskutinis klausimas — kaip klostysis naujos (vokiškai federalizuotos) Europos santykiai su Rusija. Kol kas jie ne itin geri. Tačiau Amerikos diktato Berlynui susilpnėjimas ir stipresnis prorusiškos stovyklos ES federalistų tarpe spaudimas Merkel gali paskatinti ją ieškoti kompromiso su Maskva (ir ne tik Ukrainoje).
Trumpai sakant, vieningos Europos šalininkai stiprina savo pozicijas dėl Makrono pergalės Prancūzijoje, tikėtinos Merkel sėkmės Vokietijoje, Brexit ir bendros politinės Didžiosios Britanijos silpnybės bei neapibrėžtos JAV pozicijos ES atžvilgiu, verčiančios europiečius labiau pasikliauti savo (tai yra Berlyno ir Paryžiaus) jėgomis. Rusijai tokia besiformuojanti "didžiojo žaidimo" konfigūracija suteikia galimybę pakreipti Europos Sąjungos politiką sau palankesne linkme.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
