Pažymėtina, kad šį kartą daugiau kalbėta apie socialines ir ekonomines Rusijos problemas, kurios šalies gyventojams krizės ir sankcijų sąlygomis rūpi labiau, negu užsienio politikos problematika. Tačiau santykių su JAV ir Ukraina bei Sirijos konflikto temų išvengti nepavyko.
Svarbiausia — sumažinti skurdą
Kalbėdamas apie Rusijos ekonomiką, prezidentas pranešė visuomenei ir pasauliui — recesija baigėsi. Tačiau tai, anot Putino, jokiu būdu nereiškia, kad galima nusiraminti.
Priešingai, reikia padaryti taip, kad Rusijoje būtų kuo mažiau skurstančių žmonių. Receptas paprastas — jie turi gauti daugiau pajamų, o tam ekonomikoje turi augti darbo našumas. Šį augimą gali paskatinti perėjimas prie naujos technologinės santvarkos, skaitmeninės ekonomikos, kas priklauso nuo kokybiško valstybės valdymo.
Šiame kontekste akivaizdu, kad Vakarų sankcijos komplikuoja Rusijos ekonominę raidą. Tačiau jų poveikis, pasak Putino, nebuvo kritinis. Dar daugiau — jos privertė šalį "pabusti" ir pradėti keistis, modernizuotis ir vystytis. Todėl — kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų — Rusijai geriau, kad sankcijų stimulas kartu su mažesnėmis naftos kainomis išliktų kuo ilgiau.
Problema tik ta, kad prezidentas dar neapsisprendė, kaip būtent pasiekti nubrėžtą ekonominio (technologinio) proveržio tikslą. Kol kas situacija didžiąja dalimi plaukia pasroviui, o prezidentas vertina pasiūlytas jam ekonominės raidos strategijas. Tačiau sprendimų metas nenumaldomai artėja, ir greičiausiai, viskas prasidės po Putino pergalės artėjančiuose valstybės vadovo rinkimuose (jis, žinoma, vengia kalbų apie savo rinkiminius planus, bet intrigos iš esmės nėra).
Pagaliau, kalbant apie vidaus politiką, negalima nepaminėti prezidento nuomonės apie opoziciją. Jam galima pritarti, kad didesnė tos "opozicijos" dalis pirmiausiai rūpinasi savo, o ne valstybės interesais, nesiūlydama konstruktyvios darbotvarkės ir sąmoningai provokuodama valdžią agresyviems veiksmams. Būtent todėl, o ne dėl kažkokių represijų, ji vis dar neturi platesnės visuomeninės paramos.
JAV — ne priešas, o Donbasas paliktas nebus
Kaip ir galima buvo tikėtis, užsienio politikos dalyje dominavo trys temos: JAV, Ukraina ir Sirija.
Komentuodamas santykius su Amerika, Putinas pabrėžė, kad Rusijai ji nėra priešė. Šalių bendradarbiavimo įvairiose srityse galimybę, jo teigimu, komplikuoja vidinė politinė kova Jungtinėse Valstijose. Maskva norėtų konstruktyvaus Vašingtono vaidmens, sprendžiant tiek Sirijos, tiek Ukrainos krizę.
Pirmuoju atveju Rusijos tikslas, anot Putino, yra taikos proceso stabilizavimas ir Sirijos kariuomenės sustiprinimas, kad ji galėtų savarankiškai kovoti su kylančiomis grėsmėmis. Antruoju jis leido suprasti, kad Ukraina pati save žlugdo, o Donbaso žmonių Rusija likimo valiai tikrai nepaliks ir reaguos į situaciją priklausomai nuo jos dinamikos, kas reiškia, kad Donecko ir Lugansko respublikų dokumentų pripažinimas yra ne riba.
Todėl galima teigti, kad šiandien Rusijos užsienio politikoje yra daug neaiškumo: dialogas su JAV ir Minsko procesas aklavietėje, o Sirijos konfliktas vis dar neturi apibrėžtos sureguliavimo perspektyvos. Tačiau negalima teigti, kad ši politika yra krizėje, nes konfliktas dažnai yra ne Maskvos pasirinkimas, o pavyzdžiui, santykiai su Kinija yra strateginės partnerystės pobūdžio. Pagaliau, ir probleminėse srityse situacija artėja prie atomazgos, kuri, kaip ir vidaus politikos atveju, gali būti iš dalies susijusi su kitų metų Rusijos prezidento rinkimais.
Apibendrinant, galima teigti, kad 2018 metai atrodo kaip savotiškas Rubikonas, kuris pateiks atsakymus į pagrindinius Rusijos vidaus ir užsienio politikos klausimus. O kalbant apie tiesioginę prezidento liniją, norisi palinkėti mūsų kaimynams, kad tai būtų ne "stebuklų diena", kai valstybės vadovui tenka asmeniškai spręsti gyventojų problemas, o mažai kam įdomus renginys, nes tai reikš, kad šalis jaučiasi taip gerai, kad neturi ko klausti savo lyderio.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
